Gerdenis

Gerdenis (arba Girdenis, g. apie XIII a. 3-iąjį dešimtmetį – m. apie 1267 m. pradžią ar birželio mėn.) – Polocko ir Nalšios kunigaikštis 1264–1267 m.^[1]

Apie Gerdenio kilmę nieko tikra nežinoma, tačiau rusų Prisikėlimo metraščio pusiau legendinio pobūdžio informacija apie „Polocko kunigaikščio Dovilo sūnų“ Gerdenį ir „Dovilo brolio Maukoldo sūnų“ Mindaugą bei kai kurios „Pasakojime apie Daumantą“ (XIV a.) pateiktos žinios leidžia spėti, kad šis lietuvių kunigaikštis buvo Mindaugo giminaitis ar bent su juo vedybų keliu susigiminiavęs asmuo (1266 m. birželį ankstesniam (?) Nalšios kunigaikščiui Daumantui puolant greičiausiai į pietvakarius nuo dab. Daugpilio buvusias Gerdenio valdas, į Daumanto ir jo pskoviškių pavaldinių nelaisvę pateko du Gerdenio sūnūs ir Gerdenio žmona, Daumanto teta; atsižvelgiant į Šiaurės Rusios XIV–XV a. šaltinių informaciją, anot kurios Pskovą valdęs Daumantas buvo Mindaugo sūnus, Gerdenį galima būtų hipotetiškai laikyti Mindaugo žmonos Mortos jaunesniąją seserį vedusiu asmeniu, o Volynės metraščio pasakojimą apie našliu tapusio Mindaugo esą įvykdytą Nalšios kunigaikščio Daumanto žmonos paveržimą – iškreiptu tikrosios Nalšios kunigaikščio žmonos pagrobimo istorijos atpasakojimu.

Rašytiniuose šaltiniuose Gerdenis minimas nuo 1260 m., – tais (ar 1253) metais „Gerdenis iš Nalšios“ dalyvavo Mindaugui surašant donacinį aktą, kuriuo Vokiečių ordinui buvo suteikta teisė paveldėti (Rytų) Lietuvą, jei Mindaugas mirtų be įpėdinių.

Iki 1263 m. rudens Gerdenis buvo Mindaugo vasalas, o po Mindaugo žūties – Treniotos vasalas ir didžiausias Pskovo kunigaikščio Daumanto priešas visoje LDK, iš tikro valdęs greičiausiai tik tuometinės „Lietuvos žemės“ šiaurinę dalį. Dauguma istorikų Mindaugo žudiku (tiesiogine žodžio prasme) laiko Daumantą Pskoviškį, tačiau svarstytina ir Šiaurės Rusios metraščių perteikta alternatyvi Mindaugo žūties istorijos versija, anot kurios Mindaugą nužudė jo giminaitis Gerdenis (tikėtina, kad ši versija yra kilusi iš kažkurio Gerdenio sūnaus Tverės krašte užrašytos ar kažkuriam rusų kunigaikščiui žodžiu suteiktos informacijos).

Prieš 1264 m. pabaigą Gerdenis tapo bent jau nominaliu Polocko ir Nalšios kunigaikščiu vietoje Konstantino Berankio, 1264 m. padovanojusio Livonijos ordinui jo valdytą Rezeknės sritį; 1264 m. gruodžio 28 d. Gerdenis sudarė su Livonijos ordinu bei Rygos miestu taikos sutartį, kuria ne tik patvirtino minėtą Konstantino Berankio dovanojimą, bet ir visų polockiečių bei vitebskiečių vardu Livonijos ordino naudai atsisakė savo teisių į Latgalą (Rezeknės sritis Gerdenio ir Livonijos ordino sutarties tekste figūruoja kaip atskiras nuo tuometinės Latgalos adm. vienetas).

Istoriografijoje nuo seno vyrauja gana skurdžiomis Volynės metraščio žiniomis grįsta 1264–1266 m. įvykių LDK ir Pskovo pasienyje interpretacija, anot kurios ~1265 m. pab. Nalšios žemę užėmė Mindaugo sūnaus Vaišelgos iš „tikrosios Lietuvos“ atvesta lietuvių bei volynėnų kariuomenė, o Mindaugą tariamai nužudęs kunigaikštis Daumantas 1266 m. pr. į Pskovą atbėgo gelbėdamasis būtent nuo Mindaugo sūnaus Vaišelgos keršto; kita vertus, minėtų Šiaurės Rusios šaltinių informacija apie Mindaugo žūtį nuo Gerdenio rankos, kuri, galimas daiktas, yra kilusi iš Tverės krašte ilgai gyvenusių Gerdenio sūnų žodinės tradicijos, neeliminuoja prielaidos, kad Nalšios kunigaikštis Daumantas iš Nalšios ar tikrosios Lietuvos į Pskovą bėgo gelbėdamasis ne nuo Vaišelgos, o nuo Gerdenio persekiojimo.

1266–1267 m. dab. Šiaurės Rytų Lietuvoje buvusias Gerdenio valdas (pasak kai kurių šaltinių – Daumanto „tėviškę“) du ar (pasak Naugardo I metraščio) tris kartus (1266 m. birželį, 1266–1267 m. žiemą ir 1267 m. birželį) siaubė Daumanto Pskoviškio vadovaujama Pskovo kariuomenė (trečiojo žygio metu – jungtinė Pskovo ir Naugardo kariuomenė); atsakomieji Gerdenio ir jo vasalų kariuomenės veiksmai baigėsi skaudžiais kariniais pralaimėjimais, o Daumanto 1267 m. vasaros žygio į Gerdenio domeną (?) metu žuvo ir pats Gerdenis.

Buvo vedęs Nalšios kunigaikščio Daumanto tetą, turėjo du sūnus (abu išaugo stačiatikiais; jaunesnysis (?) Gerdenio sūnus Andriejus 1289–1316 m. buvo Tverės stačiatikių vyskupas).

1. ↑ Pagal E. Gudavičių, – anot šio istoriko, XIII a. 7-ajame dešimtmetyje Gerdenis buvo suaugęs žmogus, turintis nepilnamečių vaikų.

• Jonynas I., Gerdenis // Lietuviškoji enciklopedija, t. 8, K., 1940, p. 1338.
• Raulinaitis Z., Karaliaus palikimas, V., 1996.
• (Rusų kalba) Охотникова В. И., Повесть о Довмонте, Ленинград, 1985.