Budriai (Ungura)

Budriai lenk. Budry
Budrių centrinė gatvė
Budriai 54°15′10″ š. pl. 21°52′35″ r. ilg. / 54.25278°š. pl. 21.87639°r. ilg. / 54.25278; 21.87639 (Budriai (Ungura))
Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė	Lenkija
Vaivadija	Varmijos Mozūrų vaivadija
Apskritis	Unguros apskritis
Gyventojų (2004)	420
Altitudė	104 m
Vikiteka	Budriai

Budriai (vok. Buddern, nuo 1945 m. lenk. Budry) – kaimas Lenkijoje, (Unguros pavietas, Varmijos Mozūrų vaivadija) prie kelio DK650 Geldapė-Bartėnai, 11 km į šiaurės rytus nuo Unguros, Budrių valsčiaus centras. 420 gyventojų (2004 m.)

Kaimą 1565 m. įkūrė Janas Miksas, kuriam didysis Vokiečių ordino magistras Albrechtas Hohencolernas dovanojo 51 valaką ir 2 margus žemės. 1571 m. šeši kaimo ūkininkai mokėjo činšą Vrubelio domenui. 1710 m. maro metu mirė 245 kaimo gyventojai. Vietoje jų apie 1730 m. atkelti zalcburgiečiai. XIX a. pabaigoje įsteigtas paštas, tuo metu miestelyje gyveno 778 gyventojai, iš jų 60 amatininkų.

1739 m. įsteigta evangelikų liuteronų parapija, superintendantas Georgas Andrius Helvingas pastatė vienos navos bažnyčią. 1945 m. bažnyčioje įsikūrė katalikų Švenčiausiosios Trejybės parapija. Kartu su parapija 1739 m. įsteigta mokykla, kuri nuo 1856 m. buvo dviejų klasių su dviem mokytojais ir 140 mokinių. 1935 m. mokykla tapo triklase su 156 mokiniais.

Statant 1944 m. Karaliaučiaus gynybinius įtvirtinimus, nuo kaimo prasidėjo vadinamoji Kocho linija, tačiau Raudonoji armija kaimą užėmė beveik be pasipriešinimo. Senieji kaimo gyventojai vokiečiai buvo ištremti į Vokietiją, ^[1] lenkų dauguma – į vakarines Lenkijai atitekusias žemes, į kaimą atkelti lenkai iš Ukrainai atitekusių Lenkijos teritorijų. 1976–1998 m. kaimas priklausė Suvalkų vaivadijai.

• Słownik geograficzny Królestwa Polskiego, Tom I (str. 441 – hasło Budry), Warszawa, 1880.
• Max Toeppen „Historia Mazur“ (w przekładzie Małgorzaty Szymańskiej-Jasińskiej i opracowaniu Grzegorza Jasińskiego), wyd. Wspólnota Kulturowa „Borussia“, Olsztyn 1995, ISBN 83-900380-3-X. (str. 286 – rok założenia parafii)
• Andrzej Wakar i Bohdan Wilamowski, Węgorzewo. Z dziejów miasta i powiatu, Pojezierze, Olsztyn, 1968.
• Darmochwał T., Rumiński M. J., Warmia Mazury, przewodnik. Agencja TD, Białystok, 1996.

• Oficiali svetainė Archyvuota kopija 2008-09-28 iš Wayback Machine projekto.