Butautų dvaras

56°17′18″š. pl. 24°36′17″r. ilg. / 56.2884°š. pl. 24.6048°r. ilg. / 56.2884; 24.6048

Butautų dvaras
Dvaro rūmai
Vieta	Butautai
Įkurtas	XVII a.
Pastatų būklė	Restauruotas

Butautų dvaras (arba Pačeriaukštės dvaras) – dvaras šiaurės Lietuvoje, Biržų rajone, Butautų kaime, 13 km nuo Biržų ir 1,5 km nuo Latvijos sienos. Dvaras yra pastatytas vadinamuoju „plytų stiliumi“. Šalia dvaro yra parkas, tvenkinys.

Žinios apie Butautų dvarą yra gana fragmentiškos. Yra žinoma, kad šioje vietoje buvo dvaras dar XVII a. vid. Tai galima sužinoti iš 1645 m. Biržų kunigaikštystės žemėlapio. Žinoma, kad ši valda priklausė Vechmanų giminei, kuri šaltiniuose minima nuo XVI a. vid. Dvaras ėjo iš rankų į rankas. Žinoma, kad 1778 m. dvaras priklausė Katerinai Daugialinai. 1828–1829 m. gyventojų surašymo knygoje Butautų dvaro savininkais įrašyti evangelikų liuteronų Dysterlofų šeima. Vėliau dvaras perėjo Tarnauskų giminei, kuri jį išlaikė iki pat 1940 m. sovietų okupacijos. Patys dvarininkai – Ferdinandas Tarnauskas (1814–1883) ir Leonas Tarnauskas (1851–1933) yra palaidoti netoliese esančiose Šilėnų kaimo kapinėse.^[1]

XIX a. pradžioje prie Butautų dvaro plėtojimo prisijungė vokiečių kilmės Jonas Kraftas, kuris kartu su broliu valdė didžiulį restoraną Sankt Peterburge. Atvykęs į Butautus J. Kraftas su naujomis idėjomis ir sukaupta patirtimi inicijavo, tuo metu tik dvaro reikmėms gaminantį bravorą, paversti visoje Lietuvoje žinomu alaus bravoru. Siekdamas šio tikslo, jis išplėtė alaus gamybą, pradėjo rinkti įvairius alaus gamybos įrankiu iš Rusijos, Vokietijos, kurie vėliau virto įkurto muziejaus eksponatais. Po J. Krafto mirties, šią veiklą perėmė jo sūnus Leonas Kraftas. L. Kraftas pradėjo bendradarbiauti su Rygoje įsikūrusiais verslininkais ir eksportuoti Butatų dvaro bravoro gaminamą produkciją. Tuo metu dvaras išgyveno patį pelningiausią laikotarpį – Butautai tapo traukos centru, keliaudami į Rygą žmonės užsukdavo įsigyti vietinio alaus, pats alus vežamas į prabangiausius Vilniaus bei Rygos restoranus.^[2]

Pokario metais šiame dvare buvo apsistoję rusų kareiviai. Vieno susišaudymo metu su lietuvių partizanais rūmai sudegė.^[3][4] Praėjus keliems dešimtmečiams dvarą atstatė tuometinis Laisvosios žemės kolūkio pirmininkas Petras Poškus, nuo 1979 m. dvare vyko įvairiausios šventės, buvo atidarytas alaus muziejus^[5] ir vėl buvo pradėtas gaminti alus, kurį vežė į prabangiausius Vilniaus ir Rygos restoranus. Po Poškaus mirties dvaras sunyko, vėl buvo apleistas.

2006 m., aludaris Darius Vizbaras ėmėsi atstatinėti dvarą ir bravorą.^[6] Vos po metų pagal unikalią 1858 m. grafų Tiškevičių sukurtą alaus receptūrą buvo pradėtas gaminti „Butautų dvaro alus“. Išpilstytas į išskirtinius 1 l talpos butelius „Butautų dvaro alus“ tapo prestižiniu lietuvišku alumi ir 2010 m. laimėjo Lietuvos metų gaminio aukso medalį.^[7] Šiuo metu dvare įrengtos degustacijų salės, kuriose atvykę svečiai gali ragauti čia pat išvirtą alų. Dvaro šeimininkai vaišina alumi, gira, iš anksto užsisakius ruošiami karšti gurmaniški elnienos patiekalai ir pikantiški užkandžiai.^[8]

Butautų dvare visados vykdavo dailininkų planerai ir menininkų suvažiavimai. Vienu metu dvarą puošė per 100 Lietuvos dailininkų paveikslų. Keičiantis valstybinei santvarkai dauguma paveikslų buvo pavogti arba sunaikinti. Buvo išsaugoti tik keli paveikslai. vienas iš jų, žymiaus Lietuvos dailininko Augustino Savicko dovanotas paveikslas, kuriame vaizduojamas Butautų dvaras. 2014 m. rugsėjo mėn. buvo atidaryta atnaujinta paveikslų galerija, kurioje yra per dvidešimt paveikslų.^[9]

Dvaras yra Lietuvai išskirtinio, vadinamojo plytų, architektūrinio stiliaus. Dabartinė dvaro pastatų išvaizda yra iš XIX a. pab. – XX a. pr., pastato rekonstrukcijos. Visą dvaro sodybą sudaro rūmai, gyvenamas namas, keli ūkiniai pastatai bei apleistas 2 ha parkas su dviem tvenkiniais. Dėl savo architektūrinės vertės Butautų dvaro sodyba 1992 m. įtraukta į kultūros paveldo vertybių registrą ir yra paskelbta valstybės saugomu objektu.^[10] Dvarvietėje yra dvi skulptūros. Medinė vaizduoja garsųjį Žaldoką – aludarį iš Boriso Dauguviečio pjesės „Žaldokynė“. Kita – meninis skulptorinis akcentas – J. Lebendyko „Kaktusas“.^[11]

• Poczeraukscie. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XV, cz. 2 (Januszpol — Żyżkowo; Aleksin — Wola Justowska). Warszawa, 1902, 465 psl. (lenk.)

• Kandrotienė, D., Kandrotas, V. (2011). „153 įdomiausi Lietuvos dvarai.” Terra Publica. p. 39-41
• Semaškaitė, I. (2008). „Dvarai. Spindesys ir skurdas.“ Semaška A. ir ko. p. 11
• Butautas R. (2007). „Butautai„ Gediminas. 342 p.