Biglio sąsiaurio konfliktas

Biglio sąsiaurio konfliktas – tarpvalstybinis Čilės ir Argentinos konfliktas dėl sienų Ugnies Žemės salyne. Prasidėjo nuo 1904 m., bet faktiškai paaštrėjo 1978 m. ir vos neperaugo į karą. Išspręstas 1984 m.

Retai gyvenamoje ir tik XIX a. pab. užvaldytoje Patagonijoje Argentinos ir Čilės siena ilgą laiką buvo neaiški. Pirmos nuolatinės kolonistų gyvenvietės pietų Patagonijoje įkurtos 1848 m. (čiliečių Punta Arenasas) ir 1869 m. (argentiniečių Ušuaja). 1881 m. Čilės ir Argentinos sienos sutartimi nustatyta, kad valstybių siena eina Andų kalnų keteromis, 52 ° pietų platumos lygiagrete ties Magelano sąsiauriu ir 68°34 vakarų ilgumos dienovidiniu per Biglio sąsiaurį. Tačiau nuo 1904 m. kilo nesutarimas dėl trijų nedidelių salų – Piktono, Nuevos ir Lenokso – esančių tarp Ugnies Žemės ir Navarino salų, ties rytinėmis Biglio sąsiaurio žiotimis. Skirtinguose XIX a. pab. išleistuose žemėlapiuose šių ir kitų salų priklausomybė nurodyta vis skirtingai.^[1]

Šis konfliktas ilgą laiką buvo teorinis, 1958 m. įvyko nedidelė priešprieša dėl švyturio mažytėje Snaipo salelėje tarp Piktono ir Navarino salų. Čiliečiai sugriovė ten stovėjusi Argentinos švyturį, vėliau Argentina sugriovė Čilės švyturį. Galop šalys sutarė švyturio ten nestatyti visai. XX a. antroje pusėje konfliktas ėmė aštrėti, nes abi šalis siekė išplėsti savo žvejybines ekvatorijas, pretenzijas į potencialius naftos telkinius bei pelnytis iš laivybos teisių Magelano sąsiauriu.^[2]

1977 m. Tarptautinis Teisingumo Teismas Hagoje nusprendė, kad trys ginčytinos salos Biglio sąsiauryje turi priklausyti Čilei. Į Argentinos valdžią atėjusi karinė chunta su sprendimu nesutiko ir nusprendė salas užimti jėga.^[3] 1978 m. gruodžio 22 d. pradėta operacija „Nepriklausomybė“ (Soberanía), kurios tikslas buvo užimti Čilei priklausiusias salas aplink Horno iškyšulį ir įvertinti Čilės reakciją. Tačiau dar neprasidėjusi, karinė operacija buvo nutraukta, Ugnies Žemės salyne abi šalys sutelkė karinius laivynus, konfliktas galėjo netrukus peraugti į karą.^[4] Šalys kreipėsi į Romos popiežių, kuris ėmė tarpininkauti tarp Čilės ir Argentinos. 1979 m. pasirašytas Montevidėjaus aktas, pagal kurį abi šalys atsitraukė į 1977 m. pozicijas. 1980 m. popiežiaus pasiūlytas konflikto sprendimas priimtas Čilės, bet Argentinos atmestas.

1981 m. padėtis tarp Argentinos ir Čilės išliko įtempta – uždaryta siena, abi šalys sulaikė viena kitos žvalgybininkus, pietinėse salose vyko nedideli susidūrimai.^[5] 1982 m. prasidėjus Folklando (Malvinų) salų karui Argentina puoselėjo viltis sėkmingai užėmusi Malvinų salas, taip pat užimti ir salas Biglio sąsiauryje.^[6] Dėl tos priežasties Čilė, net ir pati būdama bloguose santykiuose su Jungtine Karalyste, šią netiesiogiai rėmė Folklando kare.

Padėtis pasikeitė 1983 m. gruodį nušalinus Argentinos karinę chuntą ir valdžią perėmus Rauliui Alfonsinui. Jis paskelbė referendumą dėl popiežiaus išaiškinimo priėmimo, ir 82,6 % balsavusiųjų palaikė popiežiaus pasiūlytą sprendimą – Piktono, Nuevos ir Lenokso salos turi būti atiduotos Čilei, bet jūrinės teisės į aplinkinius vandenis turi likti Argentinai.^[7] 1984 m. lapkričio 29 d. Raulis Alfonsinas ir Augustas Pinočetas pasirašė taikos sutartį, kuri 1985 m. patvirtinta Vatikano.