Bernardino Zanobi de Gianotis

Bernardas Zanobijus Džanotis (it. Bernardino Zanobi de Giannotis, šaltiniuose dar vadinamas Bernardinus, Romanus, Florentinus, g. XV a. pab. Florencijoje (?) – m. 1541 m. Vilniuje) – italų architektas ir skulptorius, brandžiojo Italijos Renesanso atstovas Lenkijoje ir Lietuvoje. Bendradarbiavo su Bartolomeo Berrecci, Giovanni Cini, Filippo di Bartolomeo da Fiesole (su dviem pastaraisiais nuo 1531 m. dirbo vienoje dirbtuvėje)^[1].

Lenkijoje ir Lietuvoje atliktuose architektūros ir skulptūros užsakymuose B.Džanotis vartojo brandžiajam Italijos Renesansui būdingas, tačiau supaprastintas (prisitaikant prie užsakovų skonio) formas. Memorialinėje skulptūroje dailininkas vaizduojamus asmenis komponuodavo frontaliai (tai XVI a. pirmosios pusės Vidurio Europos antkapinėje skulptūroje populiarus tipas) su natūralistiškai traktuotais veidais (manoma, kad tam galėjo naudoti pomirtines kaukes iš vaško).

Italijoje gyveno ir veikė Romoje bei Florencijoje.

1521–1536 m. gyveno Krokuvoje, Lenkijos karaliaus dvare, architekto B.Berrecci dirbtuvėje.

1536 m. įsikūrė ir iki mirties gyveno Vilniuje.

• 1521 m. – Krokuvos vyskupo Jano Konarskio antkapis Krokuvos katedroje (su G.Cini);
• 1522–1525 m. – Poznanės vyskupo Jano Liubranskio antkapis Poznanės katedroje;
• 1524–1528 m. – Mozūrijos kunigaikščių Stanislovo ir Jonušo antkapis Varšuvos Šv. Jono bažnyčioje (dabar katedra);
• 1524–1529 m. – dalyvavo Žygimantų koplyčios Vavelyje statyme;
• 1531–1534 m. dalyvavo Plocko katedros rekonstrukcijoje (su G.Cini);
• nuo 1534 m. dalyvavo Vilniaus katedros rekonstrukcijoje (su G.Cini);
• 1539 m. Vilniaus Žemutinėje pilyje statė priestatą prie karalienės Bonos Sforcos apartamentų (neišlikęs);
• 1539 m. – LDK kanclerio Albrechto Goštauto antkapinė plokštė (priskiriama).