Bengalijos istorija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Pietų Azijos istorija
Bengalijos istorija
Anga, Vanga, Suhma, Pundra
Magadha
Šašankų dinastija > Matsyanyai
Pala imperija
Sena dinastija > Deva dinastija
Delio sultonatas
Bengalijos sultonatas:
Iljų dinastija > Ganeša dinastija Habši dinastija > Husain Šahi dinastija
Suri dinastija
Muhamad Šahi > Karani dinastija
Bengalijos navabai
Britų Indija
Vakarų Bengalija, Bangladešas
Pietų Azijos regionų istorijos Hindustanas · Šiaurės Vakarų Indija Bengalija · Kerala · Asamas · Orisa Maharaštra · Karnataka · Andhra Tamil Nadu · Šri Lanka · Maldyvai
Himalajų priekalnių istorija Kašmyras · Himačal Pradešas Utarakhandas · Nepalas · Limbuvanas Sikimas · Butanas · Arunčial Pradešas
Pietų Azijos istorija nuo 1947 m. Bangladešo istorija · Pakistano istorija Indijos Respublikos istorija
Infolentelė: žiūrėti • aptarti • redaguoti

Bengalijos istorija – Bengalijos, vieno iš Pietų Azijos regionų, istorija nuo seniausių laikų iki dabarties. Šis regionas yra gyvenamas bengalų tautos, ir nuo 1947 m. politiškai padalintas tarp Bangladešo valstybės ir Vakarų Bengalijos valstijos (Indijos sudėtyje).

Pagrindiniai straipsniai – Anga, Pundra, Suhma ir Vanga (Indija).

Šis regionas - vienas derlingiausių ir tankiausiai gyvenamų Indijos subkontinente. Seniausi gyventojai čia priklausė austroazijiečiams, kurių palikuonys dabar yra kolai, bhilai, santaliai, šabarai, pulindai. Vėlesniais laikais į regioną atsikėlė dravidai ir tibetiečiai-birmiečiai.

Jau I tūkst. pr. m. e. Bengalijoje susiformavo pirmosios valstybės (džanapados): Anga, Pundra (šiaurė), Suhma (vakarai), Vanga (pakrantė). Spėjama, kad pastarosios pavadinimas davė vardą visai Bengalijai. Nėra sutariama dėl tuometinių vietos valstybių etninės sudėties. Kai kurie tuometiniai arijų šaltiniai išryškina šių valstybių kitoniškumą, pabrėžia skirtingas kalbas. Kita vertus, šių valstybių įkūrėjai laikomi arijais, kilusiais iš gerai žinomų arijų dinastijų. Bet kokiu atveju, jau tuomet vyko Bengalijos regiono induizacija, vietos kalbas keitė indų kalbos.

Iki VII a. pr. m. e. vakaruose (Gango slėnyje) įsikūrusi Magadha tapo svarbiausia Indijos subkontinento valstybe. Magadhą valdant Nandų dinastijai, ji laikinai suvienijo šiaurinę Indijos dalį, įskaitant ir visą Bengaliją. Tik pakrantėje klestėjusi Vanga vykdė aktyvią užjūrio prekybą, vystydama artimus ryšius su Pietryčių Azija, kur kūrė savo kolonijas ir nešė indišką kultūrą. Pasak Mahavamsa, 544 m. pr. m. e. Vanga buvo užkariavusi ir Ceiloną.

IV a. pr. m. e., Indiją pasiekus Aleksandrui Makedoniečiui, didžiąją Indijos dalį valdė Magadha, tačiau Bengalijoje minima labai stipri Gangaridai imperija. Jungtinės jos pajėgos kartu su Magadha nulėmė Aleksandro pasitraukimą iš Indijos subkontinento. Tikėtina, kad Gangaridai išlaikė hegemoniją Bengalijos regione iki pat pirmojo mūsų eros amžiaus, kuomet ji susikilo į dvi valstybes - Puškaraną ir Samatatą.

IV a. II pusėje Bengaliją užvaldė Magadha, ir ši tapo Guptų imperijos dalimi.

Po Guptų imperijos suirimo apie VI a. Bengalijoje susiformavo daug smulkių valstybių, tokių kaip Vanga, Samatata, Harikela ir kt. Vienos jų, Gauda valdovas Šašanka (600-625 m.), pradėjo regiono vienijimą, kovodamas dėl nepriklausomybės su Haršavardana vakaruose. Tačiau netrukus po jo mirties Bengalijoje prasidėjo šimtą metų trukusi suirutė ir susiskaldymo laikotarpis, vadinamas Matsyanyai, t. y. "žuvų įstatymu".

Naujas krašto klestėjimo laikotarpis siejamas su 750 m. pradėta Pala dinastija. Jos įkūrėjas Gopala į valdžią atėjo demokratiniu būdu senojoje Šašankos sostinėje Gaure. Gopala suvienijo Bengaliją, atkūrė stabilumą ir klestėjimą. Tuo metu konsolidavosi bengalų kalba ir identitetas. Valdant didiesiems Palų valdovams Dharmapala ir Devapala, iki IX a. vidurio Bengalija užkariavo didelę dalį Indijos subkontinento, tapdama viena svarbesnių Indijos vienytojų istorijoje.

Palos labai rūpinosi Budizmu, garsėjo kaip vienuolynų stoatytojai. Jų laikais suklestėjo Nalanda vienuolynas, Bengalijoje pastatytas didžiausias budistų vienuolynas Pietų Azijos regione - Somapura. Palos taip pat vykdė intensyvią užjūrio prekybą su Pietryčių Azija, jų meno įtaka jaučiama vietos valstybėse.

Palų dinastijos metai pasižymėjo politiniu permainingumu. Po Devapalos mirties Bengaliją ištiko krizė, o vėliau ji atsigavo valdant Mahipalai, kuris sugebėjo atsispirti Čola ir Čalukjų invazijoms. Paskutinis žymus palų valdovas buvo Ramapala (1077-1130), susitiprinęs Bengaliją ir vykdęs užkariavimus.

1095 m. Bengalijoje į valdžią atėjo Sena dinastija, kurios atstovai buvo Hinduistai. Senams valdant nunyko budizmo kultūra, įdiegta kastų sistema, suklestėjo hinduizmo literatūra. Tuo metu Bengalijos sostinė buvo Nabadvipas.

Bengaliją musulmonai užkariavo XIII a. (1203 m.), kuomet plėtėsi šiaurės Indijoje susikūręs musulmoniškas Delio sultonatas. Rytinė Bengalija išliko hinduistiška, ir čia trumpam įsigalėjo Deva dinastija, kurios valdos nukariautos XIV a. viduryje.

Iki XVI a. Bengalija buvo administruojama kaip Bengalijos sultonatas, savo ruožtu buvęs Delio sultonato dalimi. Bengalijos sultonatą valdė vietinė Iljų dinastija (1352-1487, su pertrūkiu 1414-1435 m., kuomet valdė Ganeša dinastija). XV a. pabaigoje čia viešpatavo Habši (Abisinų), o 1494 m. ją pakeitė Husain Šahi dinastija. Pastarosios įkūrėjas Alauddin Hussain Shah (1494-1519) laikomas vienu iš didžiausių Bengalijos valdovų, nes jo valdymas siejamas su kultūriniu pakilimu ir Bengalijos invazija į Kamarupą, Kamatą, Orisą, Džadžnagarą. Maždaug tuo metu, t. y. XV a., pasirodė pirmieji europiečių pirkliai.

1540 m. Delio sultonate į valdžią atėjo puštuniška Suri dinastija. Didžiausias jų valdovas Šer Chanas (1540–45 m.) sukūrė milžinišką imperiją Šiaurės Indijoje, į ją įjungdamas ir Bengaliją. Jam mirus Bengalija vėl trumpam iškovojo nepriklausomybę, iš pradžių valdant Muhamad Šahi (1545-64 m.), o vėliau - Karani (1564-76) dinastijoms. Jos bandė priešintis Mogolų agresijai, tačiau Mogolų valdovas Akbaras galiausiai užėmė Bengaliją ir pavertė ją savo imperijos provincija.

Mogolų imperijos laikais krašte klestėjo amatai ir prekyba, o Bengalija tapo imperijos turtingiausia teritorija. Ji buvo administruojama kaip atskiras administracinis vienetas subahas, o jo vietininkas vadinosi subahdaras. Apie 1717 m. jie praktiškai įgijo nepriklauomybę, nors nominaliai pripažino mogolų suverenitetą. Tai - vadinamieji Bengalijos navabai, rezidavę Muršidabade.

Per XVIII a. Britų imperija ir kitos Europos kolonijinės imperijos siekė įsigalėti regione, kurdamos savo kolonijas. 1757 m. įvykus Plasėjaus mūšiui tarp Bengalijos navabo Siradž ud-Daul ir britų, pirmasis buvo užmuštas, pasikeitė navabų dinastija, o Bengalijos politiką ėmė visiškai kontroliuoti Britanija. Iki pat 1947 m. Bengalija buvo Anglijos (Britų Indijos) kolonija.

Britų valdymo laikais Bengaliją ištiko du didžiuliai badmečiai, nusinešę milijonus gyvybių. Nepaisant to, XIX a. Bengalija tapo svarbiausiu Britų Indijos pramonės ir ekonomikos centrų, su pagrindiniu miestu Kalkutoje. 1877 m. į ją buvo perkaelta visos Britų kolonijos sostinė.

1905 m. Bengalija buvo administraciškai padalinta į vakarinę (hinduistų dauguma) ir rytinę (musulmonų dauguma), kas labai sustiprino nesutarimus tarp dviejų religijų atstovų. Nors vėliau šis padalinimas atšauktas, Bengalijos susiskaldymas jau buvo įsibėgėjęs.

Nuo pat XIX a. Bengalija buvo ir vienas aktyviausių išsivadavimo židinių Indijoje. Šis pasipriešinimas žinomas kaip bengalų renesansas. Jis siejamas su tokiomis asmenybėmis, kaip Raja Ram Mohan Roy, Rabindranath Tagore, Swami Vivekananda. Jų veikla labai daug prisidėjo prie Indijos nepriklausomybės 1947 m.

Po Indijos nepriklausomybės paskelbimo 1947 m. Bengalija buvo padalinta į dvi dalis, atkartojant jau seniau egsistavusį teritorijos padalinimą tarp hinduistų ir musulmonų. Hinduistų vyraujama vakarinė dalis tapo Vakarų Bengalijos valstija Indijoje, o rytinė musulmoniška – Rytų Pakistanu. 1971 m. pastarasis iškovojo nepriklausomybę kaip Bangladešas.