Agronomija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Šis straipsnis yra apie mokslą. Apie Buenos Airių kvartalą žiūrėkite: Agronomija (Buenos Airės)

Agronomija (gr. agros 'laukas, dirva' + nomos 'dėsnis') – su žemės ūkio augalų auginimu susijusi mokslų visuma. Anksčiau agronomija buvo laikoma visos žemės ūkio gamybos moksliniu pagrindu, įskaitant ir gyvulininkystę. Vėliau agronomijos samprata siaurėjo. Pirmiausia nuo agronomijos atsiskyrė zootechnika, paskui ž. ū. ekonomika, ž. ū. inžineriniai mokslai (melioracija, žemėtvarka, ž. ū. mechanizacija, ž. ū. statyba, ž. ū. produktų perdirbimo technologija). Nepaisant to, agronomija iki šiol liko kompleksinis, iš daugelio šakų sudėtas, mokslas.

Agronomijos uždavinys – tyrinėti žemės ūkio augalų savybes bei augimo sąlygas ir rasti būdus bei priemones, kaip jas pagerinti.

Agronomijai priklauso:

• Dirvotyra;
• Agrochemija;
• Agrometeorologija;
• Žemdirbystė;
• Augalininkystė;
• Augalų apsauga;
• Selekcija;
• Sėklininkystė;
• Pievininkystė;
• Daržininkystė;
• Sodininkystė.

Seniausios rašytinės žinios iš agronomijos aptinkamos graikų poeto Heziodo (Hesiodos, VIII–VII a, pr. m. e.) poemoje "Darbai ir dienos. Tačiau romėnai agronomijos pradininku laikė kartaginietį Magaoną (Mago, VI a. pr. m. e.). Jo veikalai Romos senato nurodymu buvo išversti į lotynų kalbą. Romėnai Katonas (Cato, 234–149 m. pr. m. e.), Varonas (Varo, 116–27 m. pr. m. e.) sukūrė gausią agronomijos literatūrą. Ypač reikšmingi Kolumelos (Columela, I a.) darbai, kuriuose apibendrinama antikinio pasaulio laukininkystės, gyvulininkystės, bitininkystės ir sodininkystės patirtis.

Viduramžiais, be romėnų agronomijos veikalų, didžiausio pripažinimo sulaukė 1471 m. Italijoje išleista P. de Krescencijaus (de Crescentiis, 1230–1310) ž. ū. enciklopedija „Žemės dirbimas“.

Kapitalistinių santykių atsiradimas paspartino gamtos mokslų plėtotę. Tai turėjo didelę reikšmę agronomijai.

Ypač jai svarbūs augalų mitybos atradimai:

• Dž. Prystlis (Priestley, 1733–1804), Ž. Senebjė (Senebier, 1742–1809), T. de Sosiūras (de Saussure, 1767–1845) išaiškino, kad misdami augalai iš oro asimiliuoja anglies dioksidą. Iki to laiko vyravo nuomonė, kad anglį augalai ima iš dirvožemio humuso.
• J. B. van Helmontas (van Helmont, 1577–1644), T. de Sosiūras, Ž. B. Busengo (Boussingault, 1802–1887), J. Lybigas (Liebig, 1803–1873]]) nustatė, kad augalai minta šaknimis siurbdami iš dirvožemio vandenį su jame ištirpusiomis mineralinėmis medžiagomis.

Taip pat prasidėjo domėjimasis dirvožemiu kaip savarankišku gamtos kūnu.

• Dirvotyros pradininkas yra G. J. Valerijus (Wallerius, 1709–1785).

Jų darbai padėjo pamatus teisingam dirvožemio derlingumo supratimui ir šiandieniniai agronomija. Ypač daug nusipelnė J. Lybigas, dabartinės agrochemijos pradininkas, siūlęs naudoti mineralines trąšas.

XVIII a. agronomine veikla pradėjo domėtis ne tik mokslininkai, bet ir išsilavinę ž. ū. praktikai. Buvo suvokta pašarinių augalų reikšmė ž. ū. gamybos intensyvinimui.

D. Britanija:

• A. Jangas (Joung, 1741–1820) ragino atsisakyti juodųjų pūdymų ir vietoj jų auginti ankštinius augalus, pašarinius runkelius, ropes, bulves,
• D. Sinkleris (Sinclair, 1745–1835) – kultūrinti pievas.

Vokietija:

• J. K. Šubartas (Schubart, 1734–1787) propagavo dobilų auginimą.
• A. Tėras, remdamasis žemės ūkio augalų nevienoda įtaka dirvos derlingumui, ragino juos auginti kaitaliojant, kad po varpinių javų būtų auginamos bulvės ar kiti kaupiamieji ir ankštiniai.

Rusija:

• A. Bolotovas (1738–1833) ir P. Komovas (1750–1792) taip pat siūlė žemvaldžiams pereiti nuo trilaukių prie daugialaukių sėjomainų, auginti pašarinius augalus, plėtoti gyvulininkystę, sukaupti daugiau mėšlo laukams tręšti.

Visa tai ardė pūdyminę žemdirbystę ir padėjo plisti naujoms intensyvesnėms žemdirbystės sistemoms.

Anglijoje H. Deivis (Davy, 1778–1829) padėjo pamatus dirvožemio fizikinių savybių tyrimams. Toliau fizikinę dirvotyros kryptį Vokietijoje plėtojo G. Šiūbleris (Schübler, 1787–1734), M. E. Volnis (Wollny, 1846–1901), Rusijoje P. Kostyčevas (1845–1895). Jie įrodė, kad dirvožemio derlingumas priklauso ne vien nuo cheminių savybių.

XIX a. vid. ir antrajai pusei būdinga augalininkystės plėtra. Tam turėjo reikšmės ir praktinė A. fon Rozenbergo-Lipinskio (Rosenberg-Lipinski, 1797–1881), A. Šulco-Lupico (Schultz-Lupitz, 1831–1899) veikla Vokietijoje, D. Polotrackio (1760-1818), I. Stebuto (1833–1923) Rusijoje. Bulvės iš daržų perkeltos į laukus, plito cukriniai runkeliai, saulėgrąžos, geltonžiedžiai lubinai, seradelės, sėtinės pievos ir kultūrinės ganyklos. Buvo suformuoti sėklininkystės teoriniai pradmenys. 1876 F. Nobė išleido pirmąjį tos srities veikalą „Sėklotyra“ apie ž. ū. augalų sėklų biologines ir ūkines savybes.

Prancūzų botanikas T. P. Turneforas (Tournefort, 1656–1708) vienas pirmųjų pastebėjo, kad ž. ū. augalų ligas sukelia parazitai. Fitopatologijos, arba augalų ligų mokslo, pagrindus padėjo A. de Baris (de Bary, 1831–1888). 1858 pasirodė J. Kiūno (Kühn, 1825–1910)parašytas pirmasis praktinės augalų apsaugos vadovėlis.

XIX a. antrojoje pusėje daugėjo fosforo, kalio ir azoto trąšų gamyklų. Pirmasis mineralinių trąšų fabrikas D. Britanijoje pradėjo veikti 1846 m. Liverpulyje, o Rusijos imperijoje – 1868 m. Kaune. Kauno fabrike superfosfatas buvo gaminamas iš kaulų. Tai skatino agronominės krypties dirvotyroje susidarymą ir sparčią agrochemijos plėtrą.

Žemės ūkio dalykai, pirmiausia ekonomika ir technologija, pavadinti kameraliniais mokslais, pradėti dėstyti universitetuose. Vokietijoje 1727 m. Halės ir Frankfurto prie Oderio universitetuose įsteigtos pirmosios kameralinių mokslų katedros.

Vėliau ž. ū. disciplinas imta dėstyti ir kituose universitetuose:

• Vienos (1752),
• Prahos (1766),
• Maskvos (1770).

Pirmoji savarankiška aukštoji ž. ū. mokykla 1806 m. atidaryta Miogline (Vokietija, netoli Berlyno). 1834 m. įkurtas trumpai veikęs Vana Kustės ž.ū. institutas (Netoli Tartu) – pirmoji aukštesnioji žemės ūkio mokykla Rusijos imperijoje. 1848 m. mokslo metus pradėjo Gori Gorecko ž.ū. institutas (nuo 1925 m. Baltarusijos ž.ū. akademija).

XIX a. taip pat buvo įkurtos pirmosios žemės ūkio mokslinių tyrimų įstaigos:

• 1834–1835 Ž. B. Busengo savo dvare Bešelbrone (Prancūzija) atliko pirmuosius lauko bandymus.
• Rusijoje 1834 m prie Vana Kustės instituto ir 1840 m. prie Goro Gorecko ž. ū. mokyklos įsteigti bandymų laukai.
• 1843 m. anglai J. Losas (Lawes, 1814–1900) ir J. Gilbertas (Gilbert, 1817–1901) Rotamstede (netoli Londono) įkūrė lauko bandymų stotį, kur agronomijos bandymai daromi iki šiol.
• 1869 Vokietijoje F. Nobė (Nobbe 1830–1922) įkūrė pirmąją pasaulyje sėklų kontrolės stotį.
• Rusijoje pirmosios sėklų kontrolės stotys isteigtos 1877 Peterburge, Rygoje ir Tartu.

Vikisritis: Agropedija

Vikižodynas

Laisvajame žodyne yra terminas agronomija