Anatolijos plokščiakalnis

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Anatolijos plokščiakalnis (turk. Anadolu Yaylasi) – Mažosios Azijos kalnyno centrinė dalis Turkijoje, tarp Ponto kalnų (šiaurėje) ir Tauro kalnų (pietuose). Ilgis iš vakarų į rytus apie 700 km. Didžiausias aukštis 3916 m (Erdžijo ugnikalnis), vyraujantis 800–1500 m. Yra daugiau, kaip 2000 m aukščio (400–600 m santykinio aukščio) kalnagūbrių. Pietuose yra nenuotakių daubų su druskožemiais ir druskingais ežerais (Tūzo ežeras). Anatolijos plokščiakalnis susidaręs iš paleozojaus, paleogeno ir neogeno uolienų.

Klimatas žemyninis, sausas; vidutinė temperatūra sausį nuo -15 iki 0 °C, liepą 16 – 23 °C. Kritulių plokščiakalnio viduryje iškrenta apie 200 mm, pakraščiuose 350–500 mm; daugiausia pavasarį. Didžiausios upės: Didysis Menderesas, Kyzyl Irmakas ir Sakarija. Būdingos sausosios stepės, pusdykumės, dygių krūmokšnių brūzgynai. Pagrindiniai miestai: Ankara, Konija, Kaiseris, Kirikalė.