Antonio Canova

Šis straipsnis apie skulptorių. Apie JAV upę skaitykite straipsnyje Kanova (upė).

Antonijus Kanova it. Antonio Canova
Kanovos autoportretas (1792, Uficių galerija)
Gimė	1757 m. lapkričio 1 d. Posanjas, Venetas
Mirė	1822 m. spalio 13 d. (64 metai) Venecija
Palaidotas (-a)	Tempio Canoviano, Posanjas
Tautybė	italas
Veikla	Skulptorius, dailininkas
Sritis	Neoklasicizmas
Vikiteka	Antonio Canova

Antonijus Kanova (it. Antonio Canova, 1757 m. lapkričio 1 – 1822 m. spalio 13 d.) – italų skulptorius, vienas pačių iškiliausių klasicistinės skulptūros atstovų. Įvardijamas žymiausiu Europos skulptoriumi gyvenimo metu.^[1][2] Kūrė skulptūras antikinėmis temomis. Vieni garsiausių jo kūrinių: Napoleono šeimos narių alegorinės skulptūros.

Antonijas Kanova gimė 1757 m. lapkričio 1 d. Posanjo miestelyje Trevizo apylinkėse, tuometinėje Venecijos respublikoje. Kanovos giminė karta iš kartos buvo akmens apdirbėjai. Antonijo tėvas mirė anksti, o motina ištekėjo antrą kartą. Antonijų amato apmokė senelis. Pirmasis išlikęs skulptūros darbas datuojamas kai Kanovai buvo 9 metai. Jauno berniuko talentą pastebėjo Venecijos senatorius Giovanni Falieri, kuris parūpino keturiolikmečiui mokinio ir pameistrio vietą netoliese dirbusio skulptoriaus Torretti dirbtuvėse. Su Torretti Kanova persikėlė į Veneciją. Po mokytojo mirties dirbo su Toretti pusbroliu Ferrari. Lankėsi Venecijos meno akademijoje, studijavo nuogo modelio skulptūrą. Būdamas vos 15 metų sukūrė pirmuosius kūrinius savo patronui Giovanni Falieri, skulptūras antikine tema „Orfėjas ir Euridikė“ (abi Museo Correr Venecijoje), kurios buvo pristatytos viešai.

Venecijietiškame mene tuo metu dominavo ištaigingas ir įmantrus rokoko stilius, kuris netraukė Kanovos. Vieno vienuolyno vienuoliai padėjo jam atsidaryti savo dirbtuvę vienuolyno celėje. Šiuo laikotarpiu Kanova intensyviai mokėsi, laimėjo keletą prizų Venecijos akademijoje už savo skulptūras. 1779 m. sukūrė pirmąją, jį plačiai išgarsinusią skulptūrinę kompoziciją „Dedalas ir Ikaras“ (Museo Correr Venecijoje). Kompozicija taip pat buvo skirta patronui Giovanni Falieri. Falieri išrūpino Venecijos senate Kanovai paramą ir skulptorius buvo išsiųstas studijuoti skulptūros į Romą.

1780 m. gruodžio 28 d. Kanova atvyko į Romą. Susipažinti su Romos menininkų ir intelektualų sluoksniais jam padėjo Venecijos ambasadorius (Giovanni Falieri buvo jam nusiuntęs rekomendacinių laiškų). Romoje tuo metu pasireiškė vokiečių meno tyrinėtojo Vinkelmano įtaka. Vinkelmanas didžiausią dėmesį kreipė į antikinį ir klasikinį renesanso meną. Kanova visam gyvenimui susidraugavo su prancūzų archeologu ir meno tyrinėtoju Quatremère de Quincy, kuris dar labiau jį skatino domėtis antikiniu menu. Kanova bendravo su Senovės Romos meno restauratoriais Bartolomeo Cavaceppi ir Francesco Antonio Franzoni. 1782 m. sukurta skulptūrinė kompozicija „Tesėjas nugali Minotaurą“ (Viktorijos ir Alberto muziejus Londone) tapo viena garsiausių Kanovos skulptūrų ir žymėjo lūžį Europos skulptūros stilistikoje: klasicizmo pradžią. Kanova buvo pripažintas talentingiausiu gyvenančiu skulptoriumi ir pirmu didžiu Europos skulptoriumi po 100 metų pertraukos (Berninio mirties XVII a.).

Iki 1787 m. Kanova įgyvendino prestižinį užsakymą: pomirtinį monumentą Santi Apostoli bažnyčioje popiežiui Klemensui XIV. Tuo laikotarpiu jis buvo grįžęs į Veneciją užsitikrinti senato paramos ir atidarė nuosavą dirbtuvę Romoje. Po sėkmingo Klemenso XIV skulptūrinio projekto, Kanova buvo užsakytas sukurti monumentą iš venecijiečių Rezzonico giminės, kuriems Kanova jau buvo dirbęs anksčiau, kilusiam popiežiui Klemensui XIII Šv. Petro bazilikoje. Šis projektas buvo atliktas iki 1795 m. ir tapo vienu garsiausių Kanovos kūrinių. Skulptūrinėje kompozicijoje vaizduojami du liūtai buvo praminti „Kanovos liūtais“.

Šiuo lakotarpiu Kanova kūrė įvairias statulas, daugiausia antikiniais motyvais. Tarp jų: „Psichė, atgaivinta Kupidono bučinio“ (2 varijantai, Luvre ir Ermitaže), „Veneros ir Adonio išsiskyrimas“ (Villa La Grange, Ženeva), „Hebė“ (Ermitažas), „Klūpanti Magdalena“ (2 varijantai, Ermitažas ir Palazzo Doria-Tursi, Genuja), „Kreugas ir Damoksenas“ (Vatikano muziejai), „Herkulis ir Likas“ (Romos šiuolaikinio meno galerija). Skulptorių pas save kvietėsi Rusijos imperatorienė Jekaterina Didžioji, tačiau Kanova nusprendė nepalikti Italijos. 1797 m. į Italiją įsiveržus Napoleono kariuomenei Kanova išvyko į Vieną, kur gavo užsakymą sukurti pomirtinį monumentą imperatorienės Marijos Teresės dukrai Marijai Kristinai Augustiniečių bažnyčioje (Augustinerkirche). Kanova darbus atliko iki 1802 m., o monumento atlikimas buvo paremtas Ticiano kapo projektu Venecijoje, kurio Kanova nepradėjo dėl karų.

1798 m. Kanova lankėsi Romoje, kur buvo popiežiaus užsakytas sukurti skulptūrą „Persėjas“ (Vatikano muziejai) tam, kad pakeistų prancūzų pagrobtą antikinę statulą „Belvederio Apolonas“ (dėl to „Persėjo“ figūra imituoja „Belvederio Apoloną“). 1802 m. skulptorių į Paryžių išsikvietė Napoleonas, kuriam Kanova sukūrė imperatoriaus statulą, laikančią savo rankose pergalės alegoriją (Apsley name, Londonas). Napoleonas Kanovą dar kvietėsi 2 kartus: 1805 ir 1810 m. Imperatoriaus užsakymu Kanova sukūrė kelias žinomiausias savo skulptūras: Napoleono sesers Paulinos Borgezės („Viktrikso Venera“, Borgezių galerija, Romoje), Napoleono motinos Leticijos (kaip Agripinos, Nacionalinėje Florencijos centrinėje bibliotekoje), imperatorienės Marijos Luizos (kaip Konkordijos, Nacionalinė Parmos galerija) ir paties nuogo imperatoriaus, kaip dievo (ši statula buvo sunaikinta, kopija yra Breros rūmų kieme Milane).

Šiuo laikotarpiu sukurtos dar keletas Kanovos žymiausių skulptūrų antikinėmis temomis: „Tesėjas ir kentauras“ (Meno istorijos muziejus Vienoje), „Trys gracijos“ (2 varijantai, Ermitažo, bei Viktorijos ir Alberto muziejuose), „Paris“ (Naujoji pinakoteka Miunchene). Po 1812 m. Kanova sukūrė Vašingtono skulptūrą Šiaurės Karolinos valstijos užsakymu (sunaikinta gaisro metu, kopija yra valstijos kapitolijuje). Apie 1812 m. Kanova sukūrė skulptūrą „Venera Italika“ (kaip atitikmenį pagrobtai „Medičių Venerai“, Piti rūmai Florencijoje).

1815 m. Kanova buvo nusiųstas į Paryžių derėtis dėl iš Romos pagrobtų meno kūrinių grąžinimo po Napoleono imperijos žlugimo. Kanova derėjosi taip sėkmingai, kad didžioji dalis kūrinių buvo grąžinti, o popiežius už tai Kanovai suteikė Iskijos markizo titulą. Romos Šv. Luko akademija išrinko „amžinuoju“ prezidentu. Antonijas Kanova mirė 1822 m. spalio 13 d. Palaidotas gimtajame Posanjo mieste iš savo paties santaupų pastatytoje bažnyčioje Tempio Canoviano. Kanovos širdis palaidota Santa Maria Gloriosa dei Frari bažnyčioje Venecijoje, piramidės formos monumente, kurį jis buvo suplanavęs renesanso dailininkui Ticianui. Posanjo mieste, buvusiame Kanovos name dabar įrengtas Kanovos muziejus, kuriame yra daug originalių meistro skulptūrų ir skulptūrinių etiudų. Kanova gyvenimo metu, taip pat, užsiėmė tapyba. Jis nebuvo vedęs ir nesusilaukė žinomų vaikų.

Kanova vertinamas klasicizmo pradininku Europos skulptūroje, jo mokiniais ir artimais pasekėjais buvo danas Bertel Thorvaldsen, anglas John Gibson. Stilių įkvėpė antikinių liekanų Pompėjoje ir Herkulaniume atradimas. Kanova buvo atsakingas už Vatikano antikinių skulptūrų įsigijimą. Didelį postūmį klasicistiniam judėjimui suteikė meno istorikas Vinkelmanas.

Kanova ypač kruopščiai studijavo nuogo kūno vaizdavimą ir menkiausias detales. Jo kūryboje dominuoja antikinės skulptūros modeliai: nuogos figūros, pridengtos menkomis drapiruotėmis ir aksesuarais. Vyriški herojai turi demonstruoti tvirtumą ir didingumą, moteriški − atsipalaidavimą ir graciškumą. Prieš darbų pradžią Kanova darydavo etiudus ir nulipdydavo skulptūros dydžio molinį modelį. Po to, pagal nurodymus, dirbtuvių pameistriai nukaldavo skulptūrą. Kanova baigdavo skulptūrą sava ranka. Kanovos skulptūros buvo labai populiarios. Daugelis jo statulų turi kelis varijantus ir kitų skulptorių darytas kopijas.

Tikriausiai garsiausios ir geriausiai vykusiomis skulptūromis vertinamos „Psichė, atgaivinta Kupidono bučinio“ (Luvre) ir „Viktrikso Venera“ („Pergalės Venera“, Borgezės galerija), kuria pavaizduota Paolina Borgezė. Pomirtiniai Marijos Kristinos ir popiežiaus Klemenso XIII kapai vertinami Kanovos monumentaliaisiais šedevrais. Be Kanovos muziejaus Posanje, stambios jo darbų kolekcijos sukauptos Ermitaže ir Luvre.

• 
  „Tesėjas nugali Minotaurą“ (1782, Viktorijos ir Alberto muziejus, Londonas)
• 
  „Psichė, atgaivinta Kupidono bučinio“ (apie 1786-93, Luvras, Paryžius)
• 
  „Klūpanti Magdalena“ (apie 1793-96, Palazzo Doria-Tursi, Genuja)
• 
  Marijos Kristinos kapo monumento fragmentas (iki 1802, Augustinerkirche, Viena)
• 
  „Hebė“ (apie 1800-05, Ermitažas, Sankt Peterburgas)
• 
  „Leticija Ramolino“, Napoleno motina, kaip Agripina (apie 1804-07, Nacionalinė Florencijos centrinė biblioteka, Florencija)
• 
  „Balerina“ (apie 1809-22, Nacionalinė Vašingtono dailės galerija, Vašingtonas)
• 
  „Elena iš Trojos“ (apie 1812, Viktorijos ir Alberto muziejus, Londonas)
• 
  „Trys gracijos“ (apie 1812-16, Ermitažas, Sankt Peterburgas)
• 
  „Terpsichorė“ (apie 1816, Klivlendo meno muziejus, Klivlendas)

Vikiteka: Antonio Canova – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Kanova WGA tinklalapyje)
• Kanova katalikų enciklopedijos tinklalapyje
• Kanovos muziejaus tinklalapis
• Kanovos biografija nndb.com tinklalapyje
• Apie „Viktrikso Venerą“ Archyvuota kopija 2014-10-14 iš Wayback Machine projekto.
• Apie „Psiche, atgaivintą Kupidono bučinio“ Archyvuota kopija 2020-11-03 iš Wayback Machine projekto.