Antakalnio bunkeriai
54°42′03″š. pl. 25°19′58″r. ilg. / 54.700722°š. pl. 25.332872°r. ilg.
Lenkijos kariuomenės Vilniaus įgulos Antakalnio amunicijos bunkeriai – tarpukaryje, 1924–1926 m., pastatytas bunkerių kompleksas Vilniuje, Antakalnyje, Sapieginės kalvose, Šilo gatvės prieigose. Šalia pastatytas informacinis stendas, įrengta automobilių stovėjimo aikštelė.
2008 m. Antakalnio bunkeriai buvo įrašyti į Kultūros paveldo departamento kultūros vertybių registrą, kaip kraštovaizdžio, retas architektūrinis ir inžinerinis objektas (unik. kodas 32118).[1]
Antakalnio bunkeriai taip pat yra išskirti kaip gyvūnų buveinių apsaugai svarbi teritorija, siekiant išsaugoti vieną didžiausių šikšnosparnių žiemojimo vietų pietryčių Lietuvoje. Čia daugiausia žiemoja į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų europinių plačiaausių. Teritorija, atitinkanti BAST kriterijus, patvirtinta LR Aplinkos apsaugos ministro 2009 m. Be europinių plačiaausių aptinkamos dar šešios šikšnosparnių rūšys. Siekiant apsaugoti žiemojančius šikšnosparnius nuo trikdymo, bunkeriuose draudžiama lankytis šikšnosparnių žiemojimo metu (rugsėjo-balandžio mėn.), jų įėjimai yra užtverti.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Bunkerių statyba susijusi su Vilniaus krašto okupacija, kai 1920 m. spalio 9 d. Liucjano Želigovskio vadovaujama Lenkijos kariuomenė užėmė Vilnių ir Vilniaus kraštą. 1920–1922 m. okupuotame krašte egzistavo įkurta tariamai savarankiška Vidurinės Lietuvos valstybėlė, kuri 1922 m. prijungta prie Lenkijos. 1923 m. Ambasadorių konferencija Vilniaus kraštą pripažino Lenkijai. Nepasitikėdama kaimynais, ypač neseniai įkurta TSRS, Lenkija nusprendė Vilnių paversti modernia tvirtove prieš galimą priešą Šiaurės Rytuose. Netrukus po to, 1924 m. vasarą, Lenkijos kariuomenės užsakymu pradėta amunicijos bunkerių statyba Antakalnyje, Rasose ir Šnipiškėse, baigta 1926–1927 m. Per karą ir vėliau bunkeriai buvo naudojami kaip slėptuvės ar sandėliai, apleisti.
Bunkerių kompleksas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Antakalnio bunkerius supa statūs, apaugę mišku Pavilnių regioninio parko Sapieginės erozinio atragio šlaitai ir gilios griovos. Įtvirtinimai patenka į Antakalnio kraštovaizdžio draustinio teritoriją. Buvo pastatytos į kalnų šlaitus įlietos požeminės patalpos, skirtos fortų įguloms, štabams, amunicijos, šaudmenų ir ginklų sandėliams.
Bunkerių kompleksas užima 11,15 ha teritoriją. Yra penki bunkeriai su dešimčia įeigų. Vienas bunkerių – dviaukštis. Jame į antrą aukštą patenkama pirmo aukšto koridoriaus šonuose esančiais laiptais. Pirmą ir antrą aukštus jungia ir šachta, kuria būdavo keliami sviediniai, svėrę apie 100 kg.
Bunkerius sudaro iš betoninių konstrukcijų pastatytos stačiakampės kameros ir koridoriai. Bunkeriuose yra nuo dviejų iki aštuonių patalpų (8–20 m² ploto, 1,8–2 m aukščio), sujungtų koridoriais. Įrengta sudėtinga ventiliacijos sistema. Čia yra išlikusių 55 cm pločio bėgių. Į kai kurias požemines patalpas buvo galima įstumti čia vedusio siaurojo geležinkelio vagonus. Bunkerius juosia labai siauri tuneliai, kurie netyčia detonavus sandėliuojamiems sprogmenims turėjo sušvelninti sprogimo bangą. Šalia buvo įrengtos kelios sargybinės. Yra išlikusios rytų, vidurio ir vakarų sargybinės liekanos – 11,7x10 m, 10x10 m, 7x7 m dydžio pastatų betono ir plytų mūro pamatų fragmentai, apaugę medžiais ir krūmais.
Neblogai išsilaikęs apie 9 m pločio ir iki 2 m aukščio kelio pylimas, lauko akmenų grindinys (apie 4 m pločio ir 320 m ilgio; dalis akmenų kelio pradžioje ir gale nurinkta). Visą komplekso teritoriją riboja 32 gelžbetoniai stulpeliai – riboženkliai (15x15 cm skerspjūvio ir 20-50 cm aukščio nuo žemės paviršiaus).
Šikšnosparniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šikšnosparnių žiemavietė Antakalnio kariniuose įtvirtinimuose yra antroji pagal dydį Vilniuje. Gyvūnai čia žiemoja, slėpdamiesi negiliuose plyšiuose ar pakibę ant sienų, palubėse, ventiliacijos angose. Patalpos sausos.
Šikšnosparnių rūšinė sudėtis ir gausa bunkeriuose stebima nuo 1988 m. Jau pirmaisiais tyrimų metais jų aptikta šešių rūšių: daugiausia europinių plačiausių (65), keletas vandeninių pelėausių, rudųjų ausylių, kūdrinių pelėausių, vėlyvųjų šikšnių bei vienas šiaurinis šikšnys.
Prieš keletą metų apsaugoti bunkerius nuo lankytojų buvo įrengtos grotuotos durys. Požeminėse patalpose, kur gausiau apsistoja šikšnosparnių, gyvūnams apsaugoti nuo smulkių plėšrūnų įrengta saugių slėptuvių. Žiemojančių šikšnosparnių skaičius ėmė didėti. Čia ėmė apsistoti ir Brandto pelėausis.
Vienoje iš centrinio dviaukščio bunkerio patalpų įrengta speciali salė visuomenės gamtosauginiam švietimui plėtoti.
Taip pat skaitykite
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „Lenkijos kariuomenės Vilniaus įgulos Antakalnio amunicijos bunkerių kompleksas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2014-12-01.
