Claude Dornier

Claude Dornier
Claude Dornier, 1930 m.
Gimimo vardas	Claude Honoré Desiré Dornier
Gimė	1884 m. gegužės 14 d. Kemptenas,  Vokietijos imperija
Mirė	1969 m. gruodžio 5 d. (85 metai) Cugas,  Šveicarija
Pilietybė	Vokietija
Sutuoktinis (-ė)	Olga Kramer Ana Selinka
Vaikai	pirmoji santuoka: Claudius († 1986) Peter († 2002) antroji santuoka: Silvius († kūdikystėje) Justus Donatus († 1971) Cristiano († 2008) Dorothea.
Veikla	Aviakonstruktorius
Partija	NSDAP
Išsilavinimas	Miuncheno technikos universitetas
Vikiteka	Claude Dornier

Klodas Dornjė (Claude (Claudius) Honoré Désiré Dornier; 1884 m. gegužės 14 d. Kemptene – 1969 m. gruodžio 5 d.) – vokiečių ir prancūzų kilmės Vokietijos ir Šveicarijos aviakonstruktorius ir aviacijos koncerno „Dornier GmbH“ įkūrėjas. K. Dornje sukūrė keletą dešimčių orlaivių, žymiausi kurių yra 12 variklių skraidanti valtis Dornier Do X, keletą dešimtmečių buvusi didžiausiu pasaulyje lėktuvas, II pasaulinio karo bombonešiai Do 217, sunkieji naikintuvai Do 335 ir kt.

Prancūzo vyno importuotojo ir jo žmonos vokietės sūnus Klodas gimė Bavarijos regiono Kempteno mieste. Jis buvo ketvirtas iš septynių vaikų (vyriausias antroje tėvo santuokoje). Klodas mokėsi Kempteno humanistinėje vidurinėje mokykloje,^[1] 1895 m. perėjo į šešerių metų Karališkąją Bavarijos realinę mokyklą (dabar Allgäu-Gymnasium Kempten), kurią baigė 1901 m. Jau mokyklos metais atsiskleidė jo polinkis į tiksliuosius mokslus. Baigęs mokyklą Klodas persikėlė į Miuncheną, kur 1907 m. baigė Miuncheno technikos universitetą.

Savo profesinę karjerą K. Dornje pradėjo 1909 m. Viurtembergo žemės Ilingeno mieste įsikūrusioje „Luig“ įmonėje, kur projektavo geležinkelio tiltus. Netrukus sunkiai susirgo tėvas ir Klodas taip pat rūpinosi ir šeimos verslu bei šeimos su nepilnamečiais broliais ir seserimis išlaikymu. Kiek vėliau jis perėjo į Kaizerslauterno plieno gamyklą, taip pat dirbo Karlsrūhėje įsikūrusioje „Nagel“ inžinerijos įmonėje. 1910 m. jį Frydrichshafene pasamdė dirižablių įmonė „Luftschiffbau Zeppelin“. Ten dirbant jam buvo lengviau išlaikyti tėvų šeimą netoliese esančiame Kemptene. Dirižablių įmonėje jo sugebėjimai greitai patraukė grafo Ferdinando fon Cepelino (vok. Ferdinand von Zeppelin) dėmesį. Netrukus jis tapo grafo asmeniniu patarėju mokslo klausimais. K. Dornjė dirbo su lengvųjų metalų profilių atsparumo klausimais, įsijungė į milžiniškų metalinių skraidančių valčių kūrimą;^[2] buvo atsakingas už pilnai metalinių monokoko tipo orlaivių kūrimą, įskaitant pačioje I pasaulinio karo pabaigoje pasirodžiusį Zeppelin-Lindau D.I.^[3]

K. Dornje su didėjančiu susidomėjimu stebėjo Prancūzijos pažangą sunkesnių už orą orlaivių srityje. Čia ateitį matė ir pats grafas F. fon Cepelinas, kuris lėšomis ir patalpomis rėmė savo buvusį darbuotoją Teodorą Koberį (vok. Theodor Kober), kuris pradėjo savo verslą, įkūręs įmonę „Flugzeugbau Friedrichshafen GmbH“ pradėjo savo verslą ir gamino lėktuvus. 1913 m. K. Dornje lankėsi 5-ojoje tarptautinėje aviacijos parodoje Paryžiuje. Pats K. Dornje šį vizitą apibūdino kaip tašką, kai jo susidomėjimas nukrypo į sunkesnius už orą lėktuvus. Pats grafas F. fon Cepelinas Pirmojo pasaulinio karo pradžioje pripažino, kad dirižabliai greitai nebeatitiks karo reikalavimų ir savo pastangas nukreipė viena vertus, į sausumos lėktuvų kūrimą, kitą vertus, į Klodo Dorje vadovaujamas skraidančios valties statybas.

1914 m. gruodį K. Dornje paliko grafo Zeppelin biurą Frydrichshafene ir su savo „Do“ skyriumi persikėlė keletą kilometrų toliau į Frydrichshafeno priemiestį Zėmos (vok. Seemoos). Ten, padedamas buvusio vadovo, jis pastatydino trijų aukštų ir 50 m pločio gamybinį angarą. Vėliau, įmonei išsikėlus, „Dornier“ biurą iki pat 2014 m. naudojo Viurtembergo jachtklubas (vok. Jugendheim Claude Dornier). 2016 m. vasario mėn. šiame pastate įkurtas „Dornier“ muziejus.

Naujojoje gamykloje buvo statomos R.I – R.IV serijos skraidančios valtys, o nuo 1917 metų – dviviečiai naikintuvai CL.II, naikintuvai D.I. Naikintuve D.I Dornje iniciatyva buvo sujungtos esminės orlaivių inovacijos: monokokinė fiuzeliažo konstrukcija su laikančiąja lakštinio metalo danga ir sparnas, suprojektuotas kaip sukimui atspari dėžė.

1917 m. sausio mėn. Dornier skyrius tapo nepriklausoma „Zeppelin“ grupės įmone kaip „Zeppelin-Werk Lindau GmbH“, o Klodas Dornje tapo jos generaliniu direktoriumi. Bendrovė pastatė savo pagrindinę gamyklą Reutin mieste netoli Lindau, bet taip pat liko ir Zėmose.

Pasibaigus karui Lindau gamykla buvo uždaryta. Zėmos gamykloje liko tik 80 darbuotojų. Visgi įmonės vadovas sugebėjo išvengti įmonės likvidavimo, vietoje karinių lėktuvų pradėjęs gaminti keleivinius hidroplanus, pavyzdžiui G.I tipo žvalgybinė skraidančią valtį transformavęs į šešiavietį keleivinį lėktuvą. Tiesa, šis lėktuvas, pirmam skrydžiui pakilęs 1919 m. birželio 30 d., buvo pakeliui į demonstraciją Skandinavijoje, kai įsigaliojo Versalio sutarties nuostatos dėl įsipareigojimo pristatyti orlaivius. Todėl Dornje 1920 m. balandžio 25 d. jį nuskandino Kylio įlankoje, kad jis neatitektų sąjungininkams.

Tikintis, kad Versalio sutartyje numatytas orlaivių statybos draudimas galioja tik kariniams orlaiviams, 1920 m. Zėmose galėjo būti suprojektuoti ir bent iš dalies pastatyti dar trys orlaiviai: mažas komercinė skraidanti valtis Delphin I, keleivinis Komet I ir maža skraidanti valtis Libelle. 1920 m. rudenį sąjungininkų požiūris pasikeitė: statybos draudimas buvo išplėstas visiems orlaiviams. 1921 m. pavasarį Vokietijos vyriausybė buvo priversta tai įtvirtinti įstatyme, kuris galioja atgaline data. Visi nuo 1920 m. liepos 10 d. pagaminti orlaiviai turėjo būti konfiskuoti.

K. Dornjė pavyko paslėpti dalį pagamintų lėktuvų: išsinuomuotame valčių elinge Rorsšache (Šveicarijos Bodeno ežero pakrantė). Įmonės darbuotojui Heinrichui Šultei-Friohlindei (vok. Heinrich Schulte-Frohlinde) priklausiusiu burlaiviu „Praxedis“ per ežerą buvo pervežtos orlaivių dalys. Šios priemonės leido 1921 m. rugpjūčio 16 d. „Libelle“ pakilti į pirmąjį skrydį iš Rorschacho. Pirmoji „Komet I“ jau buvo surinkta 1920 m. rudenį Šveicarijos mieste Diubendorfe.

1921 m. Dornjė pavyko rasti nebenaudojamą laivų statyklą Marinoje di Piza. Joje buvo įkurta Zeppelin grupės dukterinė įmonė (didžioji dalis priklausė italų akcininkams) „Costruzioni Mechaniche Aeronautiche S.A. (CMASA)“. Šioje statykloje Ispanijos laivyno užsakymu buvo tobulinamas G.I. Šių pastangų rezultatu tapo „Dornier Wal“ – „lėktuvas, kuris sukūrė Dornier“, kaip sakė pats jo autorius.

1922 m. sausio 22 d. akcininkai susirinkimas nusprendė pakeisti pavadinimą į „Dornier-Metallbau GmbH“. K. Dornje sugebėjo perimti dešimt procentų akcijų. Taip pat 1922 m. „Zeppelin Group“ įsigijo neseniai likviduotos „Flugzeugbau Friedrichshafen GmbH Manzell“ nuosavybę. „Dornier-Metallbau GmbH“ veikla buvo perkelta į šią vietovę, greta Zėmos laivų statyklos.

XX amžiaus trečiojo dešimtmečio antroje pusėje buvo įkurta trečioji gamykla Altenrheine, Šveicarijos Bodeno ežero pakrantėje. Šių įmonių veiklą netiesiogiai finansavo Reichsveras. Dėl Versalio sutarties apribojimų šis atnaujinimas galėjo būti finansuojamas tik slaptai; tam buvo naudojamas Reicho transporto ministerijos biudžetas. Orlaivių su ginkluote bandymai Vokietijoje nebuvo įmanomi.

1928–29 m. Altenrheine buvo pastatyta skraidanti valtis „Dornier Do X“ – didžiausias to meto lėktuvas, kuris buvo pradėtas prieš dešimt metų kaip G.I.

Baigus statyti Altenrheino gamyklą, „Dornier Wal“ gamyba Marina di Pizoje buvo nutraukta. 1929 m. pasaulinė ekonomikos krizė neaplenkė orlaivių pramonės. „Dornier Metallbau GmbH“ teko atsisakyti gamybos Marinoje Pizoje ir parduoti CMASA. Marina d Piza statyklos ryšys su „Dornier-Metallbau GmbH“ apsiribojo licencijos sutartimi.

1932 m., pasinaudojęs „General Motors“ (GMC) pasitraukimu iš 1929 m. sudarytos licencinės sutarties, K. Dornjė perėmė visas „Dornier Metallbau GmbH“ akcijas.

1933 m. įmonė atidarė savo dukterinę įmonę „Dornier-Werke Wismar GmbH“, Baltijos jūros pakrantėje, Vismare. 1933 m. vasario 2 d. Hermaną Geringą (vok. Hermann Göring) paskyrus Reicho aviacijos komisaru ir 1933 m. balandžio mėn. įkūrus Reicho aviacijos ministeriją (RLM), šalies orlaivių pramonė buvo pradėta organizuoti pagal planinės ekonomikos principus. Laisva verslo veikla buvo griežtai apribota, sprendimai dėl prototipų gamybos buvo priimami centralizuotai ir „Dornier“ pradėjo gaminti Junkers W 34, Heinkel He 111, Junkers Ju 88 ir Focke-Wulf Fw 190, o „Dornier“ lėktuvų gamybai buvo paskirti „B. Weser-Flugzeugbau GmbH (Weserflug)“ pajėgumai Brėmene, „Hamburger Flugzeugbau GmbH“ ir „Siebel“.

Dar Veimaro respublikos laikotarpiu kariniai užsakymai buvo maskuojami kaip civiliniai: oficialiai krovininį modelis „Do F 1931/32" iš tiesų buvo bombonešis. Po pirmojo skrydžio 1932 m. pavasarį kitų petų vasarį jis pakilo jau kaip bombonešis „Do 13", o 1934 m. prasidėjo dar kiek modifikuoto bombonešio „Do 23" gamyba.

1932 m. nesėkmingo keleivinio lainerio pagrindu Dornjė sukūrė – „Dornier Do 17" – bombonešį, kuris buvo greitesnis už daugumą to meto naikintuvų. Be karinių modelių, Dornje ir toliau kūrė skraidančias valtis, taikydamasis tiek į mažų orlaivių, tiek ir į transatlantinių lainerių nišą. Šiame procese „Wal“ išaugo iki „Do 18". Lygiagrečiai buvo sukurta „Dornier Do 26“ – keturių variklių skraidanti valtis, skirta pašto eismui Pietų Atlante

„Dornier“ taip pat plėtėsi į kitas šalis: 1935 m. Nyderlandų karinių jūrų pajėgų (ol. Marine Luchtvaartdienst) konkurse „Fokker“ ir „Sikorsky" pasiūlymus nugalėjo įmonės pasiūlyta „Do 24" modifikacija. 1940 m. okupavus Nyderlandus, Liuftvafė tęsė šią sėkmingą neginkluotų pirmiausia gelbėjimui jūroje skirtų skraidančių valčių neginkluotos versijos gamybą.

Nuo darbo prie dirižablio, su kuriuo grafas F. fon Cepelinas 1916 m. planavo keliauti į Čikagos pasaulinę parodą, darbuose, K. Dornjė žavėjosi transatlantinių skrydžių perspektyva. Ketvirtame dešimtmetyje jis parengė keletą šiam maršrutui skirtų skraidančių laivų projektų, o nuo 1939 m. pradėjo kurti aviakompanijai „Luft Hansa“ skirtą transatlantinę skraidančią valtį „Do 214“. Tai buvo 150 t kilimo masės aštuonmotoris orlaivis, galėjęs per Atlantą pervežti 40 keleivių su komforto lygiu, prilygstančiam dirižablių LZ 127 ar LZ 129 keleivių komfortui. Šis projektas sustojo 1940 m., pradėjus kurti jo rainę versiją ir galutinai buvo atšauktas RLM nurodymu 1942 m. Dėl dirbti pagal civilinių projektų terminus Dornier kūriniai NSDAP žargonu buvo vadinami „Miegančiosios gražuolės darbais“.

Antrojo pasaulinio karo metu Dornje įmonė sukūrė daug lėktuvų Vokietijos ginkluotosioms pajėgoms. Vienas pagrindinių projektų buvo „Do 17", tapęs „Do 217" – bombonešiu, žvalgybiniu orlaiviu ir naktiniu naikintuvu. Vėlesnėje versijoje – „Do 317" kilimo svoris nuo pradinių 6,5 t („Do 17") padidėjo iki 20 t.

1942 m. K. Dornje pradėjo kurti orlaivį, pagrįsta jo 1937 m. patentuotu tandeminiu variklių išdėstymu. Šios kūrybos rezultatas – „Dornier Do 335" – buvo sunkusis naikintuvas-bombonešis, kurio kilimo svoris buvo apie 10 t.

Po Antrojo pasaulinio karo K. Dornje kartu su kai kuriais pagrindiniais savo darbuotojais buvo įkalintas ir keletą mėnesių tardomas Prancūzijoje. Išėjęs į laisvę persikėlė į Šveicariją. Denacifikacijos proceso metu, 1948 metų gruodį Liubeke, „Norddeutsche Dornier Werke“ būstinėje Didžiosios Britanijos zonoje, jis buvo priskirtas V-ąjai kategorijai („pasyviųjų"). Netrukus britų karinė vyriausybė atšaukė šią klasifikaciją ir nurodė Dornjė denacifikuoti Prancūzijos zonoje, Frydrichshafene arba Tiubingene. Čia jis buvo priskirtas „pasekėjų“ (IV) grupei, nes NSDAP narys galėjo būti laikomas nekaltu tik tuo atveju, jei galėjo pateikti aktyvios pasipriešinimo veiklos įrodymų. Prancūzijos karinė vyriausybė K. Dornjė nubaudė bauda.

Po karo K. Dornjė susidūrė su bankroto grėsme: gamykla Manzelio mieste buvo sunaikinta, o gamyklos patalpos parduotos karinės vyriausybės įsakymu. Gamyklos sovietinėje zonoje buvo prarastos, amerikietiškoje zonoje likusius pajėgumus konfiskavo karinė valdžia, net jo namas Frydrichshafene buvo sugriautas. Dornje galiausiai persikėlė į Šveicarijos Cugo miestą. Turėdamas nedidelį biurą Rorschache, jis bandė pradėti iš naujo. Galiausiai jis Madride įkūrė inžinierių biurą „Oficinas Técnicas Dornier“ (OTEDO) ir su nedidele vokiečių komanda pradėjo gaminti ryšių orlaivį „Dornier Do 25“.

1950 m. Dornjė įmonės grįžo į Vokietiją – buvo įkurta „Lindau Dornier Gesellschaft Lindau“. Įmonė projektavo bei gamino stakles. 1955 m. „Dornier“ pradėjo gaminti orlaivius, kuriems pakanka trumpo kilimo tako (angl. STOL) ir vertikalaus kilimo orlaivius. Šeštame dešimtmetyje jis tapo Vokietijos aviacijos ir kosmoso pramonės federalinės asociacijos BDLI prezidentu. 1962 m. jis suskaidė "Dornier System GmbH " į aviacijos, gynybos technologijų, elektronikos ir medicinos technologijų padaliniais.

Tais pačiais metais K. Dornje, sulaukęs 78 m., pasitraukė iš aktyvaus vadovavimo įmonei ir ją paliko savo sūnums. Dalyvaudamas įmonių „plėtros tarybose“ jis keletą metų vaidino pagrindinį vaidmenį priimant sprendimus, ypač orlaivių kūrimo srityje.

1964 m. federalinis prezidentas apdovanojo K. Dornje Vokietijos Federacinės Respublikos ordino „Už nuopelnus“ Didžiuoju kryžiumi „Už nuopelnus“ su žvaigžde.

1934 m. K. Dornje tapo Frydrichshafeno miesto garbės piliečiu. 1943 ir 1944 m. buvo išrinktas Vokietijos inžinierių asociacijos (VDI) valdybos nariu.

Spaudžiamas Vokietijos nacių valdžios 1940 m. K. Dornjė įstojo į NSDAP. Partinėje struktūroje jis buvo paskirtas karo ekonomikos vadovu ir aviacijos pramonės verslo grupės lėktuvų statybos skyriaus viršininku. Po karo, denacifikuojant Vokietiją, K. Dornje buvo priskirtas „pasekėjų“ kategorijai (IV grupė).^[4]

Po karo K. Dornje su savo įmone persikėlė į Šveicariją, kur tęsė orlaivių gamybą, sukūrė keletą keleivinių ir transportinių lėktuvų.

1959 m. K. Dornje už „išskirtinį indėlį aerokosminės inžinerijos srityje“ buvo apdovanotas Vokietijos aeronautikos ir astronautikos draugijos (vok. Deutsche Gesellschaft für Luft- und Raumfahrt) apdovanojimu (vok. Ludwig-Prandtl-Ring).

Jo sūnus Klaudijus Dornjė (vok. Claudius Dornier), taip pat buvo aviakonstruktoriumi.

1987 m. K. Dornjė buvo įtrauktas į San Diego aviacijos ir kosmoso muziejaus (angl. International Air & Space Hall of Fame) Tarptautinės aviacijos ir kosmoso šlovės rūmus (angl. International Air & Space Hall of Fame).^[5]

• (EN) Grosz, Peter (1998). Dornier D.I Windsock Mini datafile # 12. Hertfordshire, UK: Albatros Publications. ISBN 9780948414923.
• (DE) Kössler, Karl (1985). Dornier – Die Chronik des ältesten deutschen Flugzeugwerks. Friedrichshafen, Germany: Walter Biering GmbH. p. 78. ISBN 3-925505-01-6.
• (DE) Terry, Gerard (1981). „The Development of Dornier Landplanes, 1914–1918“. Cross and Cockade Great Britain Journal. Vol. 12, no. 3.
• (EN) (23 December 1920). „Some „Dornier“ Milestones“. Flight. Flight Magazine. pp. 1269–1273 and pp.1289–1292