Émile Benveniste

Émile Benveniste
Gimė	1902 m. gegužės 27 d. Alepas,  Osmanų imperija
Mirė	1976 m. spalio 3 d. (74 metai) Paryžius,  Prancūzija
Veikla	kalbininkas, sociolingvistas, profesorius

Emilis Benvenistas (pranc. Émile Benveniste, 1902 m. gegužės 27 d. Alepe, Osmanų imperijoje – 1976 m. spalio 3 d. Paryžiuje, Prancūzijoje) – Prancūzijos kalbininkas, vienas iškiliausių XX a. kalbininkų. Parašė daug indoeuropeistikos, bendrosios kalbotyros teorijos, kalbų tipologijos, leksikos ir gramatinės semantikos darbų.

Gimė Alepe (tuometinėje Osmanų imperijoje) iš Apeninų pusiasalio kilusioje žydų šeimoje. Per penkis savo istorijos šimtmečius Benvenistų šeima judaizmui davė daug iškilių rabinų ir religinių veikalų autorių.

Tėvas E. Benvenistui buvo numatęs rabino ateitį, ir, kad gautų geresnį religinį išsilavinimą, išsiuntė sūnų į Marselį. Ten jaunuolis susipažino su įžymiu kalbininku indologu Silvanu Leviu ir su jo rekomendacija išvyko mokytis į Paryžių.

Paryžiuje mokėsi Sorbonoje ir Aukštojoje praktinėje mokykloje. T. Benvenistas – vienas žinomiausių A. Mejė (pranc. A. Meillet) mokinių. 1937 m. T. Benvenistas Prancūzijos kolegijoje pakeitė savo mokytoją ir ėjo profesoriaus pareigas. Nuo 1959 m. buvo Paryžiaus kalbininkų draugijos sekretorius.

Nepriklausydamas nė vienai didžiajai savo laikotarpio lingvistikos mokyklai, E. Benvenistas (dažniausiai tęsdamas A. Mejė kryptį) jungė struktūralizmo ir lyginamosios kalbotyros idėjas, bet, kitaip negu klasikiniai komparatyvistai (ar juo labiau klasikiniai struktūralistai), jis manė, kad kalbų struktūros ir evoliucijos tyrimai turi aprėpti platesnį dvasinės kultūros ir „kultūrinių koncepcijų“ kontekstą. Šiuo atžvilgiu E. Benvenisto darbai gali būti laikomi tiesioginiais dabartinių etnologinės, kognityvinės kalbotyros krypčių bei gramatinės tipologijos pirmtakais.

E. Benvenisto indėlis į indoeuropeistiką labai svarus, jis apibendrino indoeuropiečių šaknies struktūros dėsningumus ir aprašė indoeuropiečių vardažodžių darybos taisykles. Ypač daug dėmesio skyrė iranėnų, indoarijų ir anatolų kalboms, sudarė novatorišką „Indoeuropiečių socialinių terminų žodyną“ (1970), jame, remdamasis kalbų duomenimis, bandė rekonstruoti senųjų indoeuropiečių socialinę sistemą.

Įvairiais metais parašytuose nedideliuose darbuose (jie buvo surinkti į du apybraižų tomus „Bendrosios kalbotyros problemos“; 1966, 1974) jis apžvelgia platų kalbotyros teorijos klausimų spektrą, pateikia originalų, naujovišką požiūrį į daugybę problemų, pavyzdžiui, į kalbos lygių modelį, kalbos subjektyvumą, asmeninių įvardžių semantiką ir veiksmažodžio laikus, santykinių prijungiamųjų sakinių tipologiją ir kt. Šiuose darbuose padėti teoriniai deiksės (nurodymo), komunikacinės kalbos gramatikos, diskurso teorijų pagrindai ir pateikta daugybė kitų nuostatų, žyminčių tolimą nuo struktūralistinio kalbos modelio ir artėjimą prie „antropologinės“ kalbotyros. Kai kurios iš šių E. Benvenisto idėjų turi atgarsių vėlesniuose R. Jakobsono darbuose.

• Hittite et indo-européen : études comparatives
• Indo-European language and society
• Les infinitifs avestiques
• Langue, discours, société
• Origines de la formation des noms en indo-européen
• The Persian religion, according to the chief Greek texts
• Problèmes de linguistique générale
• Le Vocabulaire des institutions indo-européennes
• Inscriptions de bactriane extraits

• Emilis Benvenistas – straipsnis iš Elektroninės žydų enciklopedijos (rusų k.)