Švedijos invazija į Rusiją
Švedijos invazija į Rusiją | |||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|
Priklauso: Didysis Šiaurės karas | |||||||
Poltavos mūšis, Deniso Martenso paveikslas. | |||||||
| |||||||
Konflikto šalys | |||||||
Rusijos carystė Kazokų etmonatas Kalmukų chanatas Sandomiero konfederacija |
Švedijos imperija I. Mazepos šalininkai (nuo 1708 m. spalio) Varšuvos konfederacija | ||||||
Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
Petras I Aleksandras Menšikovas Borisas Šeremetjevas Ivanas Mazepa (iki 1708 m. spalio) Ajuka Chanas Stanislovas Leščinskis |
Karolis XII Carl Gustav Rehnskiöld Adam Ludwig Lewenhaupt Ivanas Mazepa † (nuo 1708 m. spalio) Adomas Mikalojus Seniavskis | ||||||
Pajėgos | |||||||
192 000 | 97 000 | ||||||
Nuostoliai | |||||||
20 000–26 000 aukų Tūkstančiai mirtinai sušalo |
15 000–19 000 aukų 15 000 paimti į nelaisvę 14 000 mirtinai sušalo |
Švedijos invazija į Rusiją – Švedijos imperijos Karolio XII inicijuota invazija į Rusijos carystę per Didįjį Šiaurės karą. Invazija prasidėjo 1708 m. sausio 1 d. Karoliui XII persikėlus per Vyslą ir faktiškai baigėsi švedų pralaimėjimu 1709 m. liepos 8 d. Poltavos mūšyje, nors Karolis dar kelerius metus kėlė karinę grėsmę Rusijai, kai buvo saugomas Osmanų imperijos.
Istorinės aplinkybės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Prieš įsiverždamas į Rusiją Karolis smarkiai pralaiminėdavo danų ir ATR pajėgoms. Ten įtvirtinęs pergales, jis įsiveržė į Saksoniją ir išstūmė ją iš karo. Tada Karolis XII atkreipė dėmesį į Rusiją. Jis įžengė į Rusiją persikėlęs per užšalusią Vyslos upę su 40 000 vyrų, iš kurių maždaug pusę sudarė kavalerija. Ši taktika buvo būdinga jo kariniam stiliui, kuris rėmėsi kariuomenės judėjimu dideliu greičiu netikėtu reljefu. Dėl tokios greitos kampanijos pradžios Karolis vos nesusikovė su pačiu Petru Didžiuoju praėjus vos mėnesiui nuo kampanijos pradžios, kai pasiekė Gardiną, praėjus vos dviem valandoms po to, kai rusų pajėgos jį paliko.
Karolis buvo patyręs karvedys ir tikriausiai manė, kad įsiveržimas yra rizikingas. Jis pasipriešino savo generolų patarimui įsiveržti į Rusiją žiemą po pirmojo Narvos mūšio (1700 m.). Nusprendė tęsti invaziją dabar, nes tikėjosi švedų pastiprinimo ir Ivano Mazepos vadovaujamų kazokų sąjungos, tačiau švedų kariuomenės pastiprinimą užklupo rusai, o Aleksandro Danilovičiaus Menšikovo vadovaujama rusų kariuomenė sunaikino Mazepos sostinę ir, turėdama vos trylika šimtų vyrų, nusivijo jį pas Karolį.
Rezultatai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Invaziją dar labiau apsunkino Petro ir jo generolų parengta „išdegintos žemės“ strategija. Rusų kariuomenė nuolat traukėsi, išsklaidydama gyvulius ir paslėpdama grūdus praeinamuose valstiečių miesteliuose, sudegindama nenuimtą derlių ir nepalikdama švedų kariuomenei išteklių rusiškai žiemai atremti.[1] Iki 1708–1709 m. žiemos pabaigos „didysis 1709 m. šaltis“ nuniokojo švedų kariuomenę ir sumažino ją iki 24 000 karių. 1709 m. gegužę švedų pajėgos pasivijo rusus ir abi kariuomenės susidūrė Poltavos mūšyje. Švedai buvo nugalėti, o didžioji Karolio kariuomenės dalis, apie 19 000 vyrų, buvo priversta pasiduoti.
Karolis su likusiais gyvais 543 vyrais pabėgo į pietus pas Osmanų imperijos turkus, kurie tradiciškai buvo priešiškai nusiteikę Rusijos atžvilgiu. Ten Karoliui galiausiai pavyko įtikinti sultoną Ahmedą III paskelbti karą Rusijai. Turkijos kariuomenės, kurią sudarė 200 000 karių, remiamas Karolis vedė turkus į Rusijos–Turkijos karą (1710–1711 m.). Tačiau prieš Karoliui pradedant kovą, Petrui pavyko papirkti turkų vizirį, kad šis sudarytų taiką. Taip Karolio ambicijos įsiveržti į Rusiją baigėsi.
Pasekmės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nepavykusios invazijos padariniai buvo didžiuliai. Po Poltavos mūšio Švedijos imperija nepridėjo naujų teritorijų ir netrukus prarado daugiau valdų. Jurgis I įvedė Didžiąją Britaniją ir Prūsiją į karą prieš Švediją, o Danija vėl įsitraukė į karą.[2][3] Rusija išlaikė savo užkariautas valdas Ingrijoje ir Pabaltyje, galėjo sustiprinti savo valdžią Ukrainoje ir ATR,[4] išplėtoti naująjį Sankt Peterburgo miestą ir užmegzti gyvybiškai svarbius prekybinius ryšius Baltijos jūroje.
Beveik po 100 metų Napoleonas Bonapartas įsiveržė į Rusiją, tačiau pralaimėjo dėl „išdegintos žemės“ strategijos kaip ir švedai.[5][6]
Mūšiai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Mūšis | Švedijos pajėgos | Rusijos pajėgos | Švedijos aukos | Rusijos aukos | Rezultatas |
---|---|---|---|---|---|
Gardino | 800[7] | 9 000[7] | 54[8] | 200[8] | Švedijos pergalė |
Haloučyno | 12 500[9][10] | 28 000[10] | 1 293 | 1 655–2 000[11][12][13][14][15][16] | Švedijos pergalė |
Nevos | 2 000[17] | 4 000–8 000[18] | 380[19] | 900[18] | Švedijos pergalė |
Maliacičų | 4 000[20] | 13 000[20] | 1 050[21] | 1 566–2 700[22] | Švedijos pergalė |
Rajevkos | 2 400[23] | 10 000[24] | 100[24] | 375[25] | Neaiškus |
Koporės | 1 800 | 2 000–3 000 | 70 | 600 | Švedijos pergalė |
Lesnajos | 12 500[26] | 26 500–29 000[27][28] | 3 000–3 873[26] | 7,000[26] | Rusijos pergalė |
Kolkanpos | 600–800 | 3 000–3 500 | 600–800 | 270 | Rusijos pergalė |
Desnos | 2 000[29] | 4 000[29] | 200[30] | 1 700[31][30] | Švedijos pergalė |
Vepryko | 3 000 | 1 500 | 1 000–1 600 | 1,500 | Švedijos pergalė |
Opišnios | 2 000[32] | 6 000[32] | 19[32] | 450[32] | Švedijos pergalė |
Krasnokutsko | 2 500[33] | 5 000–10 000[33] | 132[34] | 774–1 200[35][36] | Švedijos pergalė |
Sokolkos | 6 000 | 7 000 | 290 | 50–1 400 | Neaiškus |
Stari Sanžaro | Nežinoma | Šeši dragūnų pulkai | Nežinoma | Nežinoma | Rusijos pergalė |
Poltavos | 17 000[37] | 42 000[37] | 6 900–9 200[38][39] | 4 635–5 953[40][41] | Rusijos pergalė |
Perevoločnos | 12 000 | 9 000 | 12 000 paimti į nelaisvę | Rusijos pergalė |
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ В. А. Артамонов. Заря Полтавской победы – битва при Лесной. 2008 Archyvuota kopija 2013-12-29 iš Wayback Machine projekto..
- ↑ Stewart P. Oakley: War and Peace in the Baltic, 1560–1790. London 1992, S. 110.
- ↑ Robert Nisbet Bain: Scandinavia. A Political History of Denmark, Norway and Sweden from 1513 to 1900. Cambridge 1905, S. 336.
- ↑ Heinz Duchhardt: Altes Reich und europäische Staatenwelt, 1648–1806. (= Enzyklopädie deutscher Geschichte. Band 4). München 1990, S. 75.
- ↑ Nafziger 1984.
- ↑ Nafziger 2021.
- ↑ 7,0 7,1 Peter From, Katastrofen vid Poltava (2007), Lund, Historiska media. pp. 77.
- ↑ 8,0 8,1 Nordberg, Jöran (1740). Konung Carl den XII:tes historia, volume 1 (švedų). Stockholm: Pet. Momma. pp. 844–845.
- ↑ Liljegren, B "Karl XII: En Biografi", 2000, p. 156
- ↑ 10,0 10,1 Nationalencyklopedin
- ↑ Ericson, Lars, red. (2003). Svenska slagfält (švedų). Wahlström & Widstrand. p. 280. ISBN 91-46-21087-3.
- ↑ Kuvaja, Christer (2008). Karolinska krigare 1660–1721 (švedų). Helsingfors: Schildts Förlags AB. p. 181. ISBN 978-951-50-1823-6.
- ↑ Ullgren, Peter (2008). Det stora nordiska kriget 1700–1721 (švedų). Stockholm: Prisma. p. 169. ISBN 978-91-518-5107-5.
- ↑ Englund, Peter (1988). Poltava (švedų). Stockholm: Atlantis. p. 38. ISBN 91-7486-834-9.
- ↑ Cooper, Leonard (1968). Many Roads to Moscow: Three Historic Invasions. London: Hamish Hamilton. p. 42. ISBN 0-241-01574-X.
- ↑ Charles XII and the Collapse of the Swedish Empire, 1682–1719 – R. Nisbet Bain Archyvuota kopija 2016-05-23 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Dorrell, Nicholas. The Dawn of the Tsarist Empire: Poltava & the Russian Campaigns of 1708–1709, Partizan Press (2009). pp 121
- ↑ 18,0 18,1 Ett kort dock tydeligit utdrag utur then öfwer konung Carl den Tolftes lefwerne och konglida dater, Jöran Andersson Nordberg (1745). pp 585
- ↑ Peter From, Katastrofen vid Poltava (2007), Lund, Historiska media. pp. 174.
- ↑ 20,0 20,1 Clodfelter, Micheal (2002). Warfare and Armed Conflict. McFarland. pp. 94, 97.
- ↑ Peter From, Katastrofen vid Poltava (2007), Lund, Historiska media. pp. 196.
- ↑ Swedish Wikipedia
- ↑ Bengt Liljegren, Karl XII: En biografi. (2000) Lund, Historiska media. pp 159. ISBN 91-85377-14-7
- ↑ 24,0 24,1 Dorrell, Nicholas. The Dawn of the Tsarist Empire: Poltava & the Russian Campaigns of 1708–1709, Partizan Press (2009). pp 98
- ↑ Тарле Евгений Викторович Северная война и шведское нашествие на Россию. – Сочинения. – Москва: Издательство Академии Наук СССР, 1959. – Т. 10. – С. 363–800. – 841 с.
- ↑ 26,0 26,1 26,2 Massie (2001)
- ↑ Nicholas Dorrell (2009)
- ↑ Moltusov, Valerij Aleksejevitj (2009). Poltava 1709: Vändpunkten (švedų). SMB. p. 83. ISBN 978-91-85789-75-7.
- ↑ 29,0 29,1 Ett kort dock tydeligit utdrag utur then öfwer konung Carl den Tolftes lefwerne och konglida dater, Jöran Andersson Nordberg (1745). pp 593
- ↑ 30,0 30,1 Peter From, Katastrofen vid Poltava (2007), Lund, Historiska media. pp. 240.
- ↑ Karl XII:s ryska fälttåg: källstudier, Hans Villius (1951). pp 60
- ↑ 32,0 32,1 32,2 32,3 Dorrell, Nicholas. The Dawn of the Tsarist Empire: Poltava & the Russian Campaigns of 1708–1709, Partizan Press (2009). pp 155
- ↑ 33,0 33,1 Lanciai Christian, Segern och nederlaget (1974) p. 107
- ↑ Nordisk Familjebok
- ↑ Anders Fryxell: Berättelser ur svenska historien, Volym 15. p. 166, 1861
- ↑ Peter Frost, Katastrofen vid Poltava (2007) p. 259
- ↑ 37,0 37,1 Moltusov, Valerij Aleksejevitj (2009). Poltava 1709: Vändpunkten (švedų). SMB. p. 93. ISBN 978-91-85789-75-7.
- ↑ Peter Englund: Poltava, p.215. Atlantis 1988. ISBN 91-7486-834-9.
- ↑ Christer Kuvaja: Karolinska krigare 1660–1721, p.192. Schildts Förlags AB 2008. ISBN 978-951-50-1823-6.
- ↑ Encyclopedia of Ukraine
- ↑ Istorīia Petra Velikago, p. 355
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Тарле Е. В. Северная война и шведское нашествие на Россию (1958).
- Энглунд П. Полтава: Рассказ о гибели одной армии. — М: Новое книжное обозрение, 1995. — 288 с. ISBN 5-86793-005-X
- Гилленкрок А. Сказание о выступлении его величества короля Карла XII из Саксонии и о том, что во время похода к Полтаве, при осаде её и после случилось / Пер. с нем., введ. и примеч. Я. Турунова // Военный журнал, 1844. — № 6. — С. 1-105.
- Артамонов В. А. Заря Полтавской победы – битва при Лесной. 2008.
- Пушкин А. С. Полтава.
- Nicholas Dorrell: The Dawn of the Tsarist Empire: Poltava & the Russian Campaigns of 1708–1709. Partizan Press, 2009.
- Peter Hoffmann: Peter der Große als Militärreformer und Feldherr. Lang, Frankfurt am Main 2010, ISBN 978-3-631-60114-3.
- Angus Konstam: Poltava 1709. Russia Comes of Age. Osprey Publishing, 1994, ISBN 1-85532-416-4.
- Robert K. Massie: Peter der Große – Sein Leben und seine Zeit. Frankfurt am Main 1987, ISBN 3-596-25632-1.