Šriftas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Šriftas (iš vok. Schrift) – įvairių simbolių piešinių, turinčių bendrų stiliaus bruožų, rinkinys. Šriftą dažniausiai sudaro įvairių alfabetų raidės, skaičiai ir skyrybos ženklai, bet kai kuriuose šriftuose randami ir kitokie simboliai: ideogramos, matematikos ar kartografijos simboliai, dizaino elementai ir pan.

Vieną šriftą gali sudaryti kelios garnitūros – grafinės atmainos pagal dydį, spalvos sodrumą, pasvirimą, plotį. Šrifto aukštis vadinamas kegeliu ir matuojamas punktais: 1pt=0,376 mm (Europoje) arba 1pt=0,353 mm (JAV, JK). Kompiuterinėje spaudoje įsigalėjo JAV priimtas dydis.

Pirmieji šriftai atsiranda su piktografiniu raštu prieš kelis tūkstančius metų. Šiuolaikinių šriftų gausybėje istoriškai skiriamos kelios grupės. Pagrindinės yra šios: lotyniškieji šriftai, gotikiniai šriftai, rankraštiniai šriftai, lygiapločiai šriftai, dekoratyviniai šriftai. Šiuolaikinių vakarietiškų šriftų pradžia Antikoje (graikų ir romėnų raštas) – visą pirmąjį mūsų eros tūkstantmetį Europoje knygų perrašinėtojai daugiau ar mažiau rėmėsi būtent antikine tradicija. XII amžiuje randasi gotiškieji šriftai, kuriems lemta tapti pirmaisiais knygų spausdinimo šriftais. Renesanso epochoje kyla didžiulis susidomėjimas Antika. Kartu atkreipiamas dėmesys į antikinę knygų perrašymo tradiciją. Būtent tada ir dėl to ateina suvokimas, kad gotiškieji šriftai yra barbariški (todėl jie ir pavadinami vienos barbarų genties vardu), o sektinu pavyzdžiu tampa lotyniškieji antikiniai tekstai. XV amžiuje atsiranda pirmieji lotyniškieji šriftai: serifiniai (antikvos) ir neserifiniai (groteskai). Vėliau palaipsniui randasi visi kiti šriftai. Įvairovė nulemta trijų poreikių: patogus skaitymas (knygos, laikraščiai) ir dėmesio patraukimas (antraštės, skelbimai). Kompiuterinės leidybos era šriftų įvairovės ribas dar labiau išplėtė.

Ši lotyniškųjų šriftų grupė vadinama serifine dėl raidžių linijų galuose esančių mažų užkarpų – serifų. Šitokie šriftai yra lengvai skaitomi ir mažiau vargina akis, tad turbūt didžioji dalis spaudos yra spausdinama būtent šitokiais šriftais.

Žinomiausi lotyniškųjų serifinių šriftų pavyzdžiai būtų Times New Roman ir Garamond, nors jų yra labai daug. Plačiausiai žinomi lietuviški serifiniai šriftai yra Aistika, Vytis ir Palemonas.

Tai lotyniškieji šriftai be užkarpų, t. y. be serifų. Pažymėtinas dalykas, leidžiantis atskirti serifinius ir neserifinius šriftus, yra simbolių linijų plotis. Neserifinių šriftų simbolių linijos dažniausiai per kone visas vietas yra vienodo pločio. Šitokie šriftai dažnai naudojami interneto svetainėse, nes jose tekstai dažnai būna pateikiami smulkiomis raidėmis, o neserifiniai šriftai puikiai tam tinka.

Vieni žinomiausių lotyniškųjų neserifinių šriftų yra Arial, Helvetica, Verdana, Trebuchet MS ir t. t.

Gotikiniai šriftai buvo sukurti XII amžiuje. Jie paplito visoje Vakarų Europoje. ir tapo pirmaisiais spausdintų knygų šriftais. Vokietijoje, Latvijoje, Estijoje ir Mažojoje Lietuvoje gotikiniai šriftai buvo naudojami maždaug iki Antrojo Pasaulinio karo pabaigos. Gotikiniai šriftai (kaip ir lotyniškieji) yra skirstomi į kelias grupes: tekstūra (raidės labai kampuotos, yra daug smulkių detalių), rotunda (raidės turi nedaug arba ir viso neturi kampų, linijos storesnės, labiau išlenktos), švabachas (raidės paprastos, mažai smulkių detalių, ganėtinai skiriasi nuo lotyniško šriftų raidžių), fraktūra (puošniausias iš gotikinių šriftų, raidės primena švabachą).

Šiandien gotikiniai šriftai knygų ir laikraščių leidyboje naudojami retai (dažniausiai siekiant istorinio efekto), tačiau puikiai papildo dekoratyvinių šriftų paletę.

Rankraštiniai (angl. script) šriftai imituoja ranka rašytas arba kaligrafines raides. Šitokie šriftai labai retai būna pagrindiniai teksto šriftai, nes jie dažniausiai labai sunkiai įskaitomi. Paprastai jie naudojami logotipuose, kvietimuose, kortelėse ar kur kitur. Šitokie šriftai priskiriami prie dekoratyvinių šriftų.

Rankraštiniai šriftai, kitaip nei lotyniškieji, neturi savo standarto, tad jų gali būti labai įvairių. Vienas žinomiausiųjų yra Coronet.

Dekoratyviniai šriftai naudojami tik kaip grafinės detalės. Tekstui šitokie šriftai netinka, nes jie dažniausiai sunkiai skaitomi, o sumažinus kai kuriuos įskaityti kone neįmanoma. Dekoratyviniai šriftai turi didžiausią laisvę iš visų šriftų. Jie gali būti kone bet kokie, kad tik būtų galima įžvelgti, kokias raides kokie simboliai atitinka.

Lygiapločiai šriftai yra tokie šriftai, kurių visi simboliai be išimčių yra vienodo pločio (dažniausiai kituose šriftuose raidės „w“ ir „m“ yra platesnės, o raidė „i“ siauresnė). Lygiapločiai šriftai radosi iš rašomųjų mašinėlių tradicijos, kuriose rašant visas raides lapas pastumiamas per vienodą atstumą. Taip pat šitokie šriftai buvo naudojami pirmuosiuose kompiuteriuose, kurie tekstą gebėjo vaizduoti tik vienu standartiniu šriftu. Dabartiniuose kompiuteriuose, kurie gali vaizduoti bet kokį įdiegtą šriftą, lygiapločiai šriftai vis dar plačiai naudojami programavime ir išdėstant tekstą lentelės forma paprastu tekstu.

Pats žinomiausias lygiaplotis šriftas yra Courier.

Norint atvaizduoti visas šrifto simbolius, paprastai naudojami sakiniai, susidedantys iš visų abėcėlės raidžių - pangramos. Pvz., "The quick brown fox jumps over the lazy dog". Lietuviškas šio sakinio atitikmuo, kuriame naudojami visi diakritikai, yra "Įlinkdama fechtuotojo špaga, sublykčiojusi pragręžė apvalų arbūzą".