Šilhų kalba

Šilhų kalba Taclḥit ⵜⴰⵛⵍⵃⵉⵜ تشلحيت
Kalbama	Marokas
Kalbančiųjų skaičius	~7,2 mln.
Kilmė	semitų-chamitų  berberų   šiaurės berberų    šilhų
Rašto sistemos	lotynų, arabų, tifinagas
Kalbos kodai
ISO 639-3	shi
Vikipedija Šilhų kalba

Šilhų kalba arba tačelhitų kalba (Taclḥit, ⵜⴰⵛⵍⵃⵉⵜ, تشلحيت) – semitų-chamitų kalbų šeimai priklausanti kalba; viena gausiausiai vartojamų berberų kalbų. Ją vartoja berberai šilhai. Paplitusi daugiausia pietų Maroke, mažiau vidurio rytų Maroke bei šalimais Alžyre. Šilhų kalbos arealas driekiasi tarp vakarinės Aukštojo Atlaso dalies ir Dra upės. Į šį arealą patenka tokie miestai kaip Agadiras, Gelmimas, Tarudantas, Urzazatas, Tiznitas, Ulad Teima. Kalbančiųjų skaičius – apie 7,2 milijono žmonių (2016 m.)^[1] (kitur nurodoma 6–8 ar 8–9 mln.).^[2]

Šilhų kalba turi daug tarmių, artima tamazightų kalbai, su kuria sudaro dialektinį kontinuumą.

Turi 3 balsines (i, a, u) (dėl garso ə statuso nėra vienos nuomonės) ir 33 priebalsines fonemas. Būdingos geminatos. Turi giminės (vyriškoji, moteriškoji), skaičiaus, laiko, asmens, nuosakos ir kitas gramatines kategorijas. Šilhų kalboje daug skolinių iš arabų kalbos. Būdinga sakinio struktūra – tarinys–veiksnys–papildinys.^[3]

Šilhų kalbai užrašyti taikyta keletas rašto sistemų: seniausi rašytiniai šaltiniai (nuo XVI a.) buvo užrašinėjami arabų rašmenimis, XX a. 8-ajame dešimtmetyje pritaikyta modifikuota arabiška užrašymo forma (rašomos balsės). Nuo XIX a. kalbai pritaikytas lotyniškas raštas. Ankstyvieji užrašymo modeliai rėmėsi prancūziška rašyba, o 1953 m. pritaikyta nauja fonetinė rašyba. XX a. pab. pradėtas diegti berberiškas tifinago raštas, bet jo vartojimas labiau simbolinis, nei praktinis.

Šilhų kalba turi gausu žodinės literatūros paveldą (pasakos, pasakėčios, dainos, mįslės, poezija), kurį nuo XIX a. pradėjo užrašinėti europiečiai tyrinėtojai. Ankstyvieji tekstai šilhų kalba daugiausia religiniai ir teisiniai (žymiausias kūrinys – XVIII a. Muhamado Auzalo „Ašarų vandenynas“ Baḥr al-Dumūʿ).