Šeldė

Šeldė
Keltas per Šeldę Rytų Flandrijoje
Ilgis	350 km
Baseino plotas	21 860 km²
Vidutinis debitas	120 m³/s
Ištakos	Esnas
Žiotys	Šiaurės jūra
Šalys	Prancūzija, Belgija, Nyderlandai

Šeldė (ol. Schelde, pranc. Escaut) – upė Vakarų Europoje. Prasideda šiaurės Prancūzijoje, Aukštutinėje Prancūzijoje, Esno departamente, prie Gui kaimelio. Teka į šiaurės rytus lygumomis, kerta Belgijos teritoriją. Žemupyje smarkiai vingiuoja, sudaro meandras. Pačiame pietvakariniame Nyderlandų pakraštyje įteka į Šiaurės jūrą, sudaro dvi plačias estuarijas – Vakarų Šeldę ir Rytų Šeldę.

Svarbiausi intakai: Skarpas, Dandras, Lisas, Rupelis. Šeldė kanalų sistema sujungta su Sena, Soma, Masu. Upė vandeninga, žemupyje iki Gento jaučiami jūros potvyniai (amplitudė žiotyse iki 3,8 m). Žemupyje įrengtos nuo potvynių saugančios dambos. Laivuojama nuo Kambrė, o jūrų laivai pasiekia Antverpeną^[1]. Prie Šeldės įsikūrę miestai: Kambrė, Valansjenas (Prancūzija), Turnė, Audenardė, Gentas, Dendermondė, Antverpenas (Belgija), Ternauzenas, Flisingenas (Nyderlandai).

Upės pavadinimas kilo iš germanų kalbų, ir reiškia seklią upę. Šeldės delta jau Romos laikais buvo strateginis laivyno postas keliaujant į Britaniją. III a. teritoriją užvaldė frankai ir pradžioje ten veikė kaip piratai. Viduramžiais prie Šeldės iškilo vienas svarbiausių Europos uostų Antverpenas.