Čilės geografija

Čilės geografija – Čilės gamtinių sąlygų aprašymas.

Čilė išsidėsčiusi Pietų Amerikos pietvakariuose, vadinamajame Pietų kūgyje. Be to, Čilei priklausanti Velykų sala yra Okeanijoje, taip pat šalis turi pretenzijų į teritorijas Antarktidoje.

Šalis labai netaisyklingos formos: nusidriekusi iš šiaurės į pietus net 4270 km, o plotis tesiekia 15–355 km.^[1] Sausumos sienų ilgis – 7801 km. Beveik visą šio ilgio dalį sudaro valstybinė siena rytuose su Argentina (6691 km, trečia ilgiausia tarpvalstybinė siena pasaulyje), likusią dalį – 942 km ilgio siena šiaurės rytuose su Bolivija ir 168 km siena šiaurėje su Peru.^[2]

Iš vakarų Čilę skalauja Ramusis vandenynas. Šalies pakrantės ilgis siekia 6435 km. Šiaurinės ir vidurinės dalies krantai palyginti lygūs, jų įlankos nedidelės, pietvakariniai krantai vingiuoti, fjordiniai, daug įlankų (Ankudo, Korkovado, Penaso), pusiasalių (Taitao pusiasalis, Bransviko pusiasalis). Čilei priklauso apie 3000 salų. Dauguma jų susitelkę prie pietvakarinių krantų (vadinamasis Čilės salynas): Čilojė, Velingtono sala, Santa Inesa, Karalienės Adelaidės salynas, Čonoso salynas, Hanoverio sala, taip pat šaliai priklauso vakarinė Ugnies Žemės dalis, toliau į pietus esančios Hostės, Navarino, Diego Ramireso, Hermitės, Volastono ir kt. salos ir salynai. Be to, Čilei priklauso Chuano Fernandeso salos, Desventuradaso salos, Sala i Gomeso salos, esančios toli į vakarus Ramiajame vandenyne, bei Polinezijoje esanti Velykų sala.^[3]

Kraštiniai Čilės taškai:

• šiaurėje – ties Bolivijos ir Peru sienų sankirta šalia Visvirio kaimo;
• pietuose – Agilos salelė (Diego Ramireso salos); žemyne – Frovardo kyšulys;
• vakaruose – Motu Nui salelė šalia Velykų salos krantų; žemyne – Taitao pusiasalio vakarinė pakrantė;
• rytuose – Nuevos sala Biglio sąsiauryje (šalia Ugnies Žemės); žemyne – Nevados de Pokiso kalnas Argentinos pasienyje (Antofagastos regionas).

Per visą rytinį Čilės pakraštį driekiasi Andų kalnai. Centrinėje bei šiaurinėje dalyje kalnai išsiskiria į Pagrindinę Kordiljerą ir Pakrantės kalnagūbrį (aukštis iki 2335 m, Kolupo k.), nuo kurio skiria Vidurio Čilės slėnis. Pakrantės kalnagūbris pietuose žemėja ir pereina į Čilojės salą. Į pietus nuo 42° pietų platumos prasideda Patagonijos Andai, kurie prieina iki pat vandenyno pakrantės (aukštis iki 4058 m, Šv. Valentino k.). Patagonijos kalnuose gausu ledynų, kurie neretai leidžiasi tiesiai į jūrą, daug ledyninių reljefo formų (ledyninių ežerų, karų, aštriabriaunių uolų). Pagrindinėje Andų Kordiljeroje iškilę aukšti, 6000 m perkopiantys kalnai: Ochos del Saladas (6893 m, aukščiausia šalies vieta ir aukščiausias pasaulio ugnikalnis),^[2] Tupungatas (6800 m), Mersedarijas (6770 m), Ljuljailjakas (6723 m), San Pedras (6159 m).

Čilė yra Ramiojo vandenyno ugnies žiedo pietrytiniame pakraštyje, todėl čia gausu ugnikalnių. Iš viso čia priskaičiuojama ~2000 ugnikalnių, iš kurių ~500 laikomi geologiškai aktyviais (~10 % visų aktyvių pasaulio ugnikalnių). 60 ugnikalnių buvo išsiveržę per pastaruosius 450 metų.^[4] Dauguma jų iškilę centrinėje šalies dalyje, tarp 37° ir 43° pietų platumos:^[1] Čiljanas, Osorno ugnikalnis, Ljaima, Viljarikos ugnikalnis, Maipas, Kalbukas. Pietuose stūkso aktyvus Hadsono ugnikalnis; ugnikalnių esama ir Velykų saloje. Dažni žemės drebėjimai (didžiausi: 1960 m. Valdivijos žemės drebėjimas, 2010 m. Čilės žemės drebėjimas).

Dėl didelio šalies ištęstumo šiaurės–pietų kryptimi, Čilės klimatas labai įvairus – nuo atogrąžų dykumų šiaurėje iki antarktinių ledynų pietuose. Taip pat didelę įtaką daro šaltoji Peru srovė.

Čilės dalis į šiaurę nuo 31 ° pietų platumos yra atogrąžų juostoje; jos klimatui didelę įtaką daro Pietų Ramiojo vandenyno aukšto slėgio srities pasatai. Čia klimatas karštas ir sausas. Ypač Atakamos dykumoje, kur per metus iškrinta vidutiniškai 10–20 mm kritulių (dažnai nelyja po keletą metų iš eilės; kai kuriose jos vietose kritulių neužfiksuota niekada).^[5][6][7] Šiaurės kalnų priešvėjiniuose šlaituose iškrinta iki 100 mm kritulių. Į pietus nuo 27 ° pietų platumos kritulių iškrinta iki 250 mm per metus, daugiausia žiemą. Vėsiausio (rugpjūčio) mėnesio temperatūra dažniausiai nuo 15–18 (kai kada 2–4) iki 16–19 °C, šilčiausio (vasario) – nuo 16–19 iki 23–27 °C (kai kada 29–34 °C).

Subtropinėje juostoje (31–42 ° pietų platumos) rugpjūtį temperatūra 0–9 (kartais nukrinta iki –4 °C), vasarį 10–20 °C; Išilginiame slėnyje birželį 4–14, sausį 13–30 °C. Kritulių iki 2000 mm pakrantėje, tuo tarpu kalnuose – tik 250 mm per metus, o Vidurio Čilės slėnyje – dar mažiau.^[3]

Vidutinių platumų klimato juosta eina tarp 42 ir 52 ° p. pl. Čia būdingas didelis kritulių kiekis (1000–4000 mm, ypač, pakrantėse). Žiemos vėsios ir švelnios (5–10 °C), o vasaros šiltos (20–25 °C). Pietvakarinė dalis patenka į subantarktinę klimato juostą: čia drėgna (iki 4800 mm per metus) ir vėsu (pvz., Porvenire žiemą temperatūra laikosi ~2–3 °C, vasarą – apie 10 °C).^[8]

• Sausiausia vieta: Atakamos dykuma ties Kiljagva (Antofagastos regionas): 0,1 mm per metus;^[9]
• Drėgniausia vieta: Gvareljo sala (Čilės salynas, Paskutinės Vilties provincija, Magelano ir Čilės Antarktidos regionas): vid. 7346 mm per metus;^[10]
• Karščiausia užfiksuota temperatūra: +44,9 °C (Kiljonas, Bio Bijaus regionas, 2017 m. sausio 26 d.);^[11]
• Žemiausia užfiksuota temperatūra: -28,5 °C (Balmaseda, Aiseno regionas, 1958 m. birželio 16 d.).^[12]

Dėl siauro ruožo tarp kalnų ir vandenyno, daugelis Čilės upių trumpos, bet labai vandeningos. Šiaurinėje dalyje, kur klimatas sausringas, nuolatinių upių beveik nėra, tik ~400 km ilgio Loa (ilgiausia šalies upė), Kopjapo, Huaskas. Vidurio ir pietų Čilėje teka Akonkagva, Limari, Rapelis, Matakitas, Maulė, Bio Bijus, Palena, Simpsonas, Beikeris.

Šalyje gausu ežerų, ypač, į pietus nuo 36 ° pietų platumos. Dauguma jų – ledyninės kilmės. Didžiausi: Viljarikos ežeras, Rankas, Ljankihuė, Prezidento Rioso ežeras, Rupankas, Todos los Santoso ežeras, Toro ežeras, dalis Buenos Airių, San Martino, Fanjano, Kokreino ežerų (likusi dalis Argentinoje). Čilės šiaurėje ežerai druskingi, periodiniai, susidaro po lietaus ir vėl išdžiūsta.^[3] Ochos de Salado ugnikalnio krateryje telkšantis ežerėlis yra aukščiausiai pasaulyje esantis ežeras (6390 m).^[2]

Dėl reljefo ir klimato įvairovės Čilės dirvožemiai labai įvairūs. Vyrauja kalkžemiai ir rudžemiai (vienur labai akmeningi, kitur molingi), Vidurio Čilės tarpukalnių įdubose ir slėniuose – derlingi aliuviniai salpžemiai, Šiaurės Čilėje – druskožemiai (didžiausias – Atakamos druskožemis), Patagonijoje – jauražemiai, durpžemiai, vulkanžemiai.^[3]

Pagal būdingą gamtą Čilėje išskiriami šeši gamtiniai regionai:^[13]

• Tolimoji Šiaurė (Norte Grande) – čia plyti daugiausia Atakamos dykuma, auga kaktusai, druskės, įvairūs efemerai, kserofitiniai krūmai; gausu druskožemių, druskos ežerų; Andų palšaitėse vietomis yra Punos žolynų.
• Artimoji Šiaurė (Norte Chico) – kiek drėgnesnis regionas su gausesniais krūmynais, efemerais (vad. „žydinčiomis dykumomis“), pakrantėse yra miškų, slėniai derlingi, daugiausia sukultūrinti;
• Centrinė sritis (Zona Central) – būdingi subtropikų krūmynai (vad. matoralis), kur veši kaktusai, litrėjos, bromelijiniai augalai, įvairūs kiti dygliuoti, kietalapiai krūmai bei medžiai; kalnuose – visžaliai bukų, lauramedžių, magnolijų miškai; slėniai daug kur sukultūrinti, paversti vynuogynais;
• Pietų sritis (Zona Sur) – vyrauja Valdivijos drėgnieji miškai su notofagais, lumomis, araukarijomis, ficrojomis, podokarpais;
• Tolimieji Pietūs (Zona Austral) – būdingi subpoliariniai Magelanijos miškai (daugiausia iš notofagų) bei dideli pelkių plotai, stepės, o pačiuose pietuose – tundra.

2018 m. šalies miškingumas buvo 21,9 %.^[2]

Gyvūnija neotropinė. Kalnuose bei šiaurinėje šalies dalyje sutinkamos pumos, taip pat iš stambesnių žinduolių gyvena čilinės, pampinės, andinės ir Žofrua katės, andinės lapės, Pietų Amerikos pilkosios lapės, pudu, guanakai, vikunijos, šarvuočiai, šinšilos, viskašos, mažieji grizonai, skruzdėdos, tinginiai, jūrų kiaulytės, skunkai, kapibaros, nutrijos, pakrantėse sutinkami pingvinai, jūrų lokiai, jūrų drambliai, jūrų liūtai, jūrų leopardai, įvairūs banginiai, kašalotai, delfinai, orkos.^[14] Iš paukščių būdingi tinamai, kondorai, seriemos, pelikanai, kormoranai, anhimos, patagonos; iš roplių ir varliagyvių – įvairios gyvatės, iguanos, lapvarlės.^[3]

Čilėje saugoma apie 20 % sausumos ir apie 41 % gretimų akvatorijų ploto.^[3] 2022 m. buvo 42 nacionaliniai ir 4 jūriniai parkai.^[15] Seniausias – Vinsentės Pereso Rosaleso parkas (įkurtas 1926 m.), didžiausi – Bernardo O'Higinso nacionalinis parkas (35 259 km²), Kaveskaro nacionalinis parkas (28 423 km²), San Rafaelio lagūnos nacionalinis parkas (17 420 km²), Alberto de Agostinio nacionalinis parkas (14 600 km²). Rapanujo nacionalinis parkas – pasaulio paveldo objektas. Dauguma nacionalinių parkų yra centrinėje ir pietinėje Čilėje – retai gyvenamose laukinės gamtos teritorijose. Be to, Čilėje yra apie 20 miško rezervatų, 26 nacionaliniai draustiniai, 55 gamtos draustiniai, 17 gamtos paminklų,10 UNESCO pripažintų biosferos rezervatų, 16 Ramsaro konvencijos saugomų objektų.^[3]

Pagrindinės ekologinės problemos: oro tarša (pramoninė ir transporto), vandens tarša (buitinė, kasyklų), miškų kirtimas, kalnakasybos sukelta tarša bei dirvožemių erozija.^[2]