Reinhard Heydrich
Reinhardas Heidrichas (Reinhard Tristan Eugen Heydrich; 1904 m. kovo 7 d. Halėje – 1942 m. birželio 4 d., Prahoje) – aukštas Nacistinės Vokietijos pareigūnas ir vienas iš pagrindinių Holokausto sumanytojų ir kaltininkų. Antrojo pasaulinio karo metu Reinhardas Heydrichas turėjo SS obergrupenfiurerio ir policijos generolo laipsnį, buvo Vyriausiosios Reicho saugumo valdybos (Reichssicherheitshauptamt, RSHA), kuriai priklausė gestapas ir kripo, vadas.
1931 m. Heinrichas Himleris jį pakvietė vadovauti nacių partijos kontržvalgybai. Reinhardas Heidrichas nuo 1932 m. vadovavo naujai įsteigtai nacių partijos žvalgybos agentūrai Sicherheitsdienst (SD).
1939 m. rugsėjo 27 d. Himlerio įsakymu įsteigta Vyriausioji reicho saugumo valdyba. RSHA viršininku buvo paskirtas R. Heidrichas. Jis buvo Sicherheitspolizei (saugumo policijos, kurios dalis buvo gestapas) ir saugumo tarnybos (Sicherheitsdient, SD) vadu.[1] RSHA buvo ypač svarbi Trečiojo Reicho represinių organų hierarchijoje. RSHA suvienijo valstybinę (gestapas) ir partinę (saugumo tarnyba) saugumo tarnybas. RSHA sudarė septynios valdybos. Saugumo policijai priklausė IV (gestapas) ir V (kriminalinė policija) valdybos. Saugumo tarnybai (SD) priklausė III (vidaus) ir VI (užsienio) valdybos.[1] Visos RSHA valdybos aktyviai organizavo nacistinį terorą, tačiau už visas labiausiai IV valdyba, gestapas, kuris duodavo nurodymus persekioti reicho ir nacistų partijos priešus: komunistus, socialdemokratus, pasipriešinimo judėjimo dalyvius, žydus ir kitus numatytus sunaikinti asmenis bei organizacijas.[1]
1941 m. gegužės pabaigoje Heidrichas ir vermachto generolas kvartirmeisteris Eduardas Vagneris pasirašė susitarimą, pagal kurį SD operatyvinės grupės (Einsatzgruppen) turėjo teisę veikti ne tik Vermachto užnugaryje, bet ir tiesiogiai už fronto linijos. Užtat jos galėjo žudyti nespėjusius pasitraukti žydus ir komunistus.[1]
1941 m. birželio 17 d., kaip tvirtina Karl Jäger ir Walter Blume, grupei maždaug 50 SS karininkų Berlyne paskelbė, kad kilus karui su Rusija, teks sušaudyti visus žydus. Tačiau karui prasidėjus, 1941 m. liepos 2 d. raštu SS ir policijos vadams nurodė sušaudyti tiktai tuos žydus, kurie buvo komunistų partijos ar sovietų valstybės pareigūnai. 1941 liepos 31 d. Hermanas Geringas pasirašė įgaliojantį Reinhardą Heydrichą visoje Vokietijos įtakoje esančioje Europoje "galutinai išspręsti" žydų klausimą.[2]
1942 m. sausio mėnesį Heidrichas pirmininkavo Vanzės konferencijai, kurioje buvo išryškinti sumanymai „Žydų klausimo galutiniam sprendimui“ – žydų išžudymui bei iškraustymui iš Vokietijos okupuotų žemių.[1]
1941 m. spalio 2 d. kalbėdamas apie Rytų Europos kolonizavimą ir germanizavimą, Heidrichas teigė, kad vokiečiai apgyvendins Baltijos šalis. Jo nuomone, estai už lietuvius vertingesni rasės atžvilgiu. Pastarieji mažiausiai tinkami germanizuoti.[3]
Reinhardas Heidrichas mirė 1942 m. birželio 4 d. Prahoje, ligoninėje, nuo žaizdų po čekų 1942 m. gegužės 27 d. surengto pasikėsinimo.
Adolfas Hitleris jį vadino žmogumi geležine širdimi.[4]
-
SS grupenfiureris R. Heydrichas (1940 m.)
-
Pasitarimas 1939 m. Iš kairės į dešinę: SS oberšturmbanfiureris Huberis, SS oberfiureris A. Nebe, SS reichsfiureris H. Himmleris, SS grupenfiureris R. Heydrichas ir SS oberfiureris H. Miuleris
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 „Arūnas Bubnys. Vokiečių ir lietuvių saugumo policija (1941–1944)“. Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 8 d..
- ↑ „Helmut Krausnick“. Nuoroda tikrinta 2014 m. kovo 19 d..
- ↑ „06 07. Trečiojo reicho planą sėkmingai įgyvendino Sovietų Sąjunga (2)“. Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 8 d..
- ↑ Dederichs, Mario R. (2009) [2005]. Heydrich: The Face of Evil. Drexel Hill, PA: Casemate. ISBN 978-1-935149-12-5.