kelti

• žr. pagr. f. kelti, kelia, kėlė

• taip pat žr. es. l. veik. dlv.: keliąs, keliantis, kelianti.
• taip pat žr. būt. k. l. veik. dlv.: kėlęs, kėlusi.
• taip pat žr. būt. d. l. veik. dlv.: keldavęs, keldavusi.
• taip pat žr. būs. l. veik. dlv.: kelsiąs, kelsiantis, kelsianti.
• taip pat žr. es. l. neveik. dlv.: keliamas, keliama.
• taip pat žr. būt. l. neveik. dlv.: keltas, kelta.
• taip pat žr. būs. l. neveik. dlv.: kelsimas, kelsima.
• taip pat žr. reik. dlv.: keltinas, keltina.
• taip pat žr. pdlv.: keliant, kėlus, keldavus, kelsiant.
• taip pat žr. psdlv.: keldamas, keldama.
• taip pat žr. bdn.: kelte, keltinai.
• Skiemenys: kel-ti

kelti

1. aukštyn, į viršų imti, stumti; dėti į aukštesnę vietą
   • Maišą kėlė ant pečių.
2. gulintį statyti; raginti stotis; pačiam stotis; budinti, žadinti iš miego
   • Kelk vaikus.
3. verti, daryti
   • Kelk vartus (atidaryti ar uždaryti).
4. daryti, kad rūgtų, pūstųsi
   • Geros mielės, kelia ragaišį.
5. laikyti (sunkumą)
   • Ledas jau žmogų kelia.
6. iš vienos vietos į kitą gabenti, statyti
   • Žodį keliu į kitą eilutę.
7. daryti, rengti
   • Kelia puotą, vaišes, šermenis.
8. didinti
   • Kelia kvadratu.
9. gerinti
   • Kadrų kvalifikaciją keliama.
10. siūlyti, skirti
    • Kelia kandidatus į Aukščiausiąją Tarybą.
11. žadinti, skatinti
    • Tabakas kelia kosulį. Kelia siaubą, pagarbą, abejonę.
12. parodyti, duoti svarstyti, vykdyti
    • Kėlė klausimą. Kelia darbo trūkumus, uždavinius.

• žr. pagr. f. vyr. g. keltas, mot. g. kelta.

kelti

1. tas, kurį kėlė

<= kelti, kelia, kėlė