Heinrichas Heinė

Heinrichas Heinė (vok. Thomas Hardy, (1797-1856 m.) – vokiečių rašytojas, poetas, kritikas ir žurnalistas.

Sentencijos

Apie kvailius

Kvailys tas, kuris mėgina pridengti savo menkystę protėvių nuopelnais.
Kvailiai mano, kad, norint Kapitolijų užgrobti, pirma reikia užpulti žąsis.
Kvailių pasaulyje daugiau negu žmonių.
Paprastai jis būdavo pamišęs, bet kartais pasitaikydavo ir šviesesnių akimirkų, kai tebūdavo kvailas.
Tas, kuris gyvenime niekada nebuvo atsidūręs kvailio vietoje, niekada nebuvo ir išmintingas.

Apie meilę

Angelai ją vadina dangišku džiaugsmu, velniai ją vadina pragaro širdgėla, žmonės ją vadina meile.
Laimė yra meilė, ne kas kitas. Kas gali mylėti, yra laimingas.
Meilė! Tai kilniausia ir galingiausia iš visų aistrų. Bet jos visa įveikianti jėga – begalinis kilnumas ir beveik antjutiminis nesavanaudiškumas.

Apie žmogų

Aš matau, kad žmonės kvaili, kai skundžiasi didelėmis kančiomis. Skausmas ne toks didelis, tik štai krūtinė, kurioje jis turi tilpti, paprastai per ankšta.
Geriau būti nelaimingu žmogumi, negu savimi patenkinta kiaule.
Kiekvienas žmogus tai pasaulis. Po kiekvienu akmeniu guli pasaulio istorija.
Nieko neveikiantis žmogus niekada nebūna visai laimingas; dykūno veidą nuolat niaukia nepasitenkinimo ir apatijos šešėlis.
Pasaulio tobulumas visada atitinka jį suvokančios dvasios tobulumą. Geras žmogus randa sau žemėje rojų, o blogasis jau čia bando savąjį pragarą.
Ribotas, bet sąžiningas žmogus dažnai mato kiaurai visas pačių apsukriausių verteivų suktybes.
Veikla neužimtas žmogus niekuomet negali džiaugtis didele laime.
Visi sveiki žmonės myli gyvenimą.

Kitos

Buteliuose aš matau baisybes, kurias sukels jų turinys: tarytum regėčiau indus su išsigimėliais, gyvatėmis ir embrionais gamtos mokslų muziejuje.
Cezaris arba niekas.
Gamta kaip didis poetas sugeba ir menkiausiomis priemonėmis pasiekti didžiausią efektą.
Gerasis susiranda žemėje rojų, o piktasis čia iš anksto mėgaujasi savo pragaru.
Gerumas vertingesnis už grožį.
Gražios eilės neretai yra raišų minčių ramentai.
Išmintingi žmonės apgalvoja savo mintis, kvaili jas pagarsina.
Išmintis turi tik vienaskaitą ir tikslias ribas, o kvailysčių tūkstančiai ir visos beribės.
Jo narsumo užtektų šimtui liūtų, o proto – dviem asilams.
Kai areną palieka herojai, į ją įžengia klounai.
Kančios, nors ir įsivaizduojamos, suteikia ne mažesnį skausmą.
Kiekvienos epochos savi uždaviniai, ir nuo to, kaip jie sprendžiami, priklauso žmonijos pažanga.
Kritikai panašūs į rūmų, kuriuose vyksta puota, durininkus: jie gali praleisti tuos, kurie verti į ją patekti, ir sulaikyti netinkamai apsirengusius arba neturinčius bilieto, bet patys įeiti į vidų negali.
Kupina šilumos ir ištikimybės mirtis yra geriau negu šaltas, neištikimas gyvenimas.
Kur baigiasi žodžiai – prasideda muzika.
Muzika yra vidurys tarp minties ir reiškinio.
Naktį galvojant apie Vokietiją dingsta visi miegai.
Nepaklusti jokiam įstatymui – vadinasi, neturėti visų patikimiausios apsaugos, nes įstatymai turi mus ginti ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs pačių.
Neužsiėmęs darbu žmogus niekuomet negali džiaugtis pilna laime. Dykinėtojo veide visuomet jūs rasite nepasitenkinimo ir apatijos antspaudą.
Paprastai šlovinamas dramaturgas, gebantis išspausti ašaras. Bet šį talentą turi ir apgailėtinas svogūnas, su kuriuo jis dalijasi savo šlove.
Pasaulio didingumas visuomet adekvatus dvasios didingumui.
Pavasario žavumą gali suprasti tiktai žiemą, kai sėdėdamas prie krosnies kuri gražiausias gegužės dainas.
Sąžiningumas puikus dalykas, kai visi aplink sąžiningi, o aš vienas jų tarpe sukčius.
Sielos kūriniai amžini ir pastovūs, o kritika – kažkas kintančio. Ji kyla iš savo meto pažiūrų.
Sumanymų ir jausmų atžvilgiu jaunystė nesavarankiška, todėl mirtimi ir jausmu ypač aprėpia tiesą.
Talentas mėgdžioja gamtą ir analitiškai kuria tai, ką genijus kuria sintetiškai, bet dar yra charakterių tarp vienų ir kitų.
Tarnai, neturintys pono, nėra laisvi žmonės – liokajystė tūno jų sieloje.
Tikslas ir priemonė – sąlyginės sąvokos, jas sugalvojo žmogus. Kūrėjas jų nežinojo. Kūrinys yra pats sau tikslas. O gyvenimas – nei tikslas, nei priemonė. Gyvenimas yra teisė.
Vestuvėse skambanti muzika man visada primena muziką kareiviams, prieš jiems stojant į mūšį.
Vienas poetas yra pasakęs: „Pirmasis karalius buvo laimingas karys!“ Kalbant apie dabartinių mūsų finansinių dinastijų kūrėjus mes galime prozaikiškai pasakyti, kad pirmasis bankininkas buvo laimingas sukčius.