Privilegija
Privilègija (lot. privilegium – 'išimtinis įstatymas', 'išimtinė teisė'; lex, kilm. legis – 'įstatymo' + privus – 'atskiras') – subjektinė teisė, suteikiama kokiam nors asmeniui arba asmenų grupei; teisė naudotis išskirtine padėtimi kurioje nors srityje, lengvata; pirmumo teisė.
Romėnų teisė
redaguotiPrivilegijos romėnų teisėje buvo teisiniai sprendimai, skirti atskiriems asmenims (o ne romėnų piliečiams kaip visumai arba grupei). Šiuolaikine prasme tai buvo individualus administracinis aktas. Romos respublikos laikotarpiu privilegia vis labiau buvo vadinami įstatymo leidėjo teisiniai sprendimai, kurie nebuvo įstatymai (bendros normos), tačiau išimtys iš bendrųjų taisyklių. Vėliau susiformavo dabartinė privilegijos samprata, pagal kurią privilegija laikoma išimtine teise (dažniausiai – malonės forma). Gavėjui buvo netaikomas atitinkamas įpareigojantis įstatymas, nuo kurio atleidimas siejamas su konkrečia privilegija, kuri galėjo numatyti tam tikras sąlygas bei įpareigojimus asmeniui. Žodis privilegium imperatoriaus Justiniano I inicijuotame Corpus iuris civilis buvo bendrasis pavadinimas sąvokai ius singulare ('pavienė teisė', 'atskirojo teisė')[1].
Romėnų privilegia pavyzdys – Pompėjaus įstatymas dėl Imperium arba leidimas Ciceronui grįžti iš tremties.
Viduramžių teisė
redaguotiViduramžiais privilegija buvo vadinamas valdovo aktas, kuriuo kokiems nors asmenims arba luomams buvo suteikiama išimtinė teisė, pirmumas arba kuriuo buvo panaikinamos kokios nors teisės asmenų ar luomų atžvilgiu; pačios tos teisės. Pvz., 1323 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas kvietė į Lietuvą amatininkus iš Vakarų Europos kraštų ir suteikė jiems įvairių privilegijų. Vilniaus vyskupui ir katedrai Jogaila specialia privilegija 1387 m. atidavė Tauragnų pilį.[2]
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Friedrich Karl von Savigny, System des heutigen römischen Rechts, i. p 61.
- ↑ Privilegija Archyvuota kopija 2010-03-09 iš Wayback Machine projekto. (Lietuvių kalbos žodynas, LKŽ)