Telegrafas

Telegrafo aparatą 1837 m. sukonstravo amerikietis Samuelis Morzė.

Lietuvoje pirmoji telegrama iš Vilniaus į Peterburgą išsiųsta 1859 m. Kaune telegrafo stotis įsteigta 1863 metais.^[1]

Žodį telegrafas (iš senovės graikų) τῆλε (têle) „per atstumą“ ir γράφειν (gráphein) „rašyti“ pirmasis sukūrė prancūzas Claude Chappe, kuris taip pat sukūrė ir žodį semaforas.^[2]

Telegrafas – tai prietaisas, skirtas žinutėms perduoti ir jas priimti dideliais atstumais, t. y., skirtas telegrafijai. Vien žodis telegrafas dabar paprastai reiškia elektrinį telegrafą. Belaidė telegrafija yra pranešimų perdavimas per radiją su telegrafo kodais.

Priešingai nei Chappe, Morzė teigė, kad terminas telegrafas gali būti griežtai taikomas tik sistemoms, kurios perduoda ir įrašo pranešimus per atstumą. Skirtingai nei semaforas, kuris tik perduoda pranešimus. Pavyzdžiui, dūmų signalai turi būti laikomi semaforu, o ne telegrafu. Pasak Morzės, pirmasis telegrafas atsirado tik 1832 m., kai Pavelas Šilingas išrado vieną iš pirmųjų elektrinių telegrafų.^[3]

Telegrafo žinutė, kurią siunčia elektrinio telegrafo operatorius arba telegrafas, naudodamas Morzės abėcėlę (arba spausdinimo telegrafo operatorius, naudodamas paprastą tekstą), vadinama, telegrama. Kabelgrama tai žinutė, kuri yra siunčiama povandeniniu telegrafo kabeliu,^[4] dažnai įdedama į „kabelį“ arba „laidą“.

Pranešimų perdavimas, signalizuojant per atstumą, yra žinomas nuo senovės. Vienas iš seniausių pavyzdžių – Didžiosios kinų sienos signaliniai bokštai. 400 m. pr. m. e. signalai galėjo būti siunčiami švyturių ugnimi arba būgnų dūžiais. Iki 200 m. pr. m. e. buvo sukurta sudėtinga vėliavų signalizacija, o Hanų dinastijos laikais (200 m. pr. m. e. – 220 m. pr. m. e.) signalininkai pasirinkdavo žibintus, vėliavas ar šūvius, kad galėtų siųsti signalus. Tangų dinastijos laikais (618–907 m.) per 24 valandas buvo galima nusiųsti pranešimą net už 1100 kilometrų. Mingų dinastija (1368–1644 m.) prie galimų signalų pridėjo ir artileriją. Signalizacija buvo sudėtinga, nes, pavyzdžiui, skirtingų spalvų vėliavėlės buvo naudojamos priešo stiprumui nurodyti, tačiau pranešimus buvo galima siųsti tik iš anksto nustatyta tvarka.^[5] Kinijos signalizacijos sistema tęsėsi gerokai už Didžiosios sienos. Signalų bokštai, esantys toliau nuo sienos, buvo naudojami iš anksto įspėti apie išpuolį. Kitos sistemos buvo pastatytos dar vėliau tam, kad apsaugotų prekybos kelius, pavyzdžiui, Šilko kelią.^[6]

Signaliniai gaisrai Europoje buvo plačiai naudojami kariniams tikslams. Romos kariuomenė ir jos priešai dažnai naudojosi signaliniais gaisrais, o kai kurių jų stočių liekanos Romoje egzistuoja net iki dabar. Yra nedaug informacijos apie Europos ir Viduržemio jūros regiono signalizacijos sistemas ir jų galimus pranešimus. Viena iš nedaugelio sistemų, kurios detalės žinomos, yra Enėjo Taktiko (IV a. pr. m. e.) išrasta sistema. „Tacticus“ sistemoje buvo dvi signalų stotys, kuriose stovėjo vis tolygiai nusausinami vandens pripildyti puodai. Deglų pagalba siunčiami signalai nurodydavo, kada pradėti ir baigti nutekėjimą, kad būtų išlaikytas tolygumas.^[7]

 

Optinis telegrafas – telegrafas, susidedantis iš stočių linijos bokštuose arba natūraliose aukštumose, kurios viena kitai signalizuoja langinėmis ar mentelėmis. Signalizavimas naudojant indikatoriaus rodykles buvo vadinamas semaforu. Pirmuosius optinio telegrafo sistemos pasiūlymus 1684 m. Karališkajai draugijai pateikė Robertas Hukas^[8], o 1767 m. seras Ričardas Lovell'as Edgeworth'as pirmą kartą juos įgyvendino eksperimentiniu lygmeniu.^[9] Pirmąjį sėkmingą optinio telegrafo tinklą išrado Claude'as Chappe'as ir nuo 1793 m. jis veikė Prancūzijoje.^[10] Dvi plačiausios išrastos sistemos buvo Chappe Prancūzijoje, turinti filialus kaimyninėse šalyse bei Abraomo Niclaso Edelcrantzo sistema Švedijoje.^[11]

1790–1795 m. Prancūzijos revoliucijos įkarštyje, Prancūzijai reikėjo greitos ir patikimos ryšių sistemos, kad sutrukdytų priešų karo pastangoms. 1790 m. broliai Chappe'ai ėmė kurti komunikacijos sistemą, kuri leistų centrinei valdžiai gauti žvalgybos informaciją ir perduoti įsakymus per trumpiausią įmanomą laiką. 1791 m. kovo 2 d., 11 val. jie išsiuntė pranešimą „si vous réussissez, vous serez bientôt couverts de gloire“ (Jei pasiseks, netrukus pasigrožėsite šlove) tarp Brulon ir Parce miestų, 16 kilometrų atstumu. Pirmosios priemonės naudojo nespalvotų plokščių, laikrodžių, teleskopų ir kodų knygelių derinį, kad išsiųstų savo pranešimą.

1792 m. Claude'as Chappe'as buvo paskirtas Ingénieur-Télégraphiste ir buvo įpareigotas sukurti stočių liniją tarp Paryžiaus ir Lilio, 230 kilometrų atstumu. Ji buvo naudojama gabenti siuntas karui tarp Prancūzijos ir Austrijos. 1794 m. šia linija buvo atnešta žinia apie prancūzų Condé-sur-l'Escaut užėmimą iš austrų, praėjus mažiau nei valandai po jo.^[12] Sprendimas pakeisti sistemą elektriniu telegrafu buvo priimtas 1846 m., tačiau prireikė dešimtmečio, kol ji buvo visiškai įtvirtinta. Apie Sevastopolio žlugimą Chappe telegrafas pranešė 1855 m.^[11]

 

Elektrinis telegrafas buvo tiesioginių tekstinių pranešimų sistema, naudojama nuo XIX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio iki XX amžiaus vidurio, kai ją pamažu pakeitė kitos telekomunikacijų sistemos.^[13] Siuntimo stotyje jungikliai prijungdavo srovės šaltinį prie telegrafo laidų. Priėmimo stotyje srovės buvo aktyvuojamos elektromagnetų ir judindavo indikatorius, suteikiančius vaizdinį arba garsinį teksto rodymą. Tai pirmoji plačiausiai naudojama elektrinė telekomunikacijų sistema iš daugelio ankstyvųjų pranešimų sistemų, vadinamų telegrafais, kurios buvo sukurtos tekstinius pranešimus perduoti greičiau nei fiziniu transportu.^[14][15] Iki elektrinio telegrafo buvo naudojamos semaforinės sistemos, įskaitant švyturius, dūmų signalus, vėliavos semaforą ir optinius telegrafus, skirtus vaizdiniams signalams perduoti sausumos atstumais.^[16]

Elektrinė telegrafija gali būti laikoma pirmuoju elektros inžinerijos pavyzdžiu^[17] , ją naudojo besikuriančios geležinkelių bendrovės kurdamos traukinių valdymo sistemas, sumažinančias traukinių susidūrimo tikimybę.^[18]

 

Elektrinis telegrafas greitai tapo visuotinio ryšio priemone. 1851 m. Morzės sistema buvo oficialiai priimta kaip žemyninės Europos telegrafijos standartas su pataisytu kodu, kuris vėliau tapo tarptautinio Morzės kodo pagrindu.^[19] Tačiau Didžioji Britanija ir Britų imperija ir toliau naudojo Cook ir Wheatston sistemą, kai kuriose vietose net iki 1930 m.^[20] Be to, Jungtinės Amerikos Valstijos taip pat toliau naudojo amerikietišką Morzės kodą, todėl jiems buvo reikalingi vertimo operatoriai, turintys žinių apie abu kodus, tarptautiniams pranešimams siųsti.^[19]

Heliografas yra telegrafas, perduodantis pranešimus saulės šviesa mirksėdamas veidrodyje, dažniausiai naudojant Morzės kodą. Tokio tipo telegrafo idėja pirmą kartą buvo pasiūlyta kaip geodezinės įrangos modifikacija (Gauss, 1821 m.). Vėliau veidrodžiai buvo naudojami įvairiai komunikacijai, daugiausia kariniams tikslams, tačiau pirmasis plačiai naudojamas prietaisas buvo heliografas su kilnojamu veidrodžiu (Mance, 1869 m.). Šią sistemą naudojo prancūzai 1870–1871 m. Paryžiaus apgulties metu, o nakties signalizacijai, kaip šviesos šaltinis buvo naudojamas žibalinės lempos. Patobulinta versija (Begbie, 1870 m.) buvo naudojama daugelyje britų kariuomenės kolonijinių karų, įskaitant Anglų-Zulų karą (1879 m.). Tam tikru momentu prie aparato buvo pridėtas Morzės klavišas, kad operatorius turėtų tokią pat valdymo galią, kaip ir elektriniame telegrafe.^[21]

Heliografas išliko standartine karinių signalizatorių įranga Australijos ir Didžiosios Britanijos armijose iki 1940-ųjų, kur jis buvo laikomas „mažos perėmimo tikimybės“ ryšio tipu. Kanados armija buvo paskutinė didelė armija, turėjusi heliografą. Tuo metu, kai veidrodiniai instrumentai buvo pašalinti, jie retai buvo naudojami signalizavimui.^[22] Tačiau dar devintajame dešimtmetyje, sovietų invazijos į Afganistaną metu, Afganistano pajėgos naudojo heliografus.^[23] Signaliniai veidrodžiai vis dar įtraukti į išgyvenimo rinkinius, skirtus avariniam signalizavimui paieškose ir orlaivių gelbėjimuisi.^[24]

 

1843 m. škotų išradėjas Alexander'is Bain'as išrado įrenginį, kurį galima laikyti pirmuoju faksimiliniu aparatu. Savo išradimą jis pavadino „įrašomu telegrafu“. Bain'o telegrafas galėjo perduoti vaizdus elektros laidais. Frederick'as Bakewell'as keletą kartų patobulino Bain'o dizainą ir pademonstravo telefakso aparatą. 1855 m. italų abatas Giovannis Casellis taip pat sukūrė elektrinį telegrafą, galintį perduoti vaizdus. Casellis savo išradimą pavadino „pantelegrafu“. Pantelegrafas buvo sėkmingai išbandytas ir patvirtintas telegrafo linijai tarp Paryžiaus ir Liono.^[25][26]

 

Belaidė telegrafija arba radiotelegrafija yra telegrafo signalų perdavimas radijo bangomis.^[27][28] Maždaug iki 1910 m. belaidės telegrafijos terminas buvo vartojamas ir kitoms eksperimentinėms, telegrafo signalų perdavimo be laidų, technologijoms.^[29][30] Radiotelegrafijoje informacija perduodama dviejų skirtingo ilgio radijo bangų impulsais, vadinamais „taškais“ ir „brūkšneliais“, kurie rašo tekstinius pranešimus, dažniausiai Morzės abėcėlės raidėmis. Rankinėje sistemoje siunčiantis operatorius paspaudžia jungiklį, vadinamą telegrafo klavišu, kuris įjungia ir išjungia siųstuvą, generuodamas radijo bangų impulsus. Imtuve impulsai girdimi garsiakalbyje kaip pyptelėjimai, kuriuos Morzės abėcėlę žinantis operatorius paverčia tekstu.

Lietuvoje telegrafas pradėjo veikti 1839 m., nutiesus tuo metu ilgiausią pasaulyje 1200 kilometrų optinio telegrafo liniją Sankt Peterburgo–Varšuvos kelyje. Lietuvos teritorijoje šis kelias ėjo per Zarasus, Ukmergę, Kauną, Marijampolę, Kalvariją. Nuo 1860 m. telegrafo linijos Lietuvos teritorijoje ėjo ne tik keliais, bet ir geležinkeliais. Telegrafo tiesimo prie geležinkelių 1851 m. ėmėsi carinė Rusijos valdžia, nutarusi tiesti geležinkelį iš Sankt Peterburgo į Varšuvą per Vilnių, Gardiną, Balstogę. Prie jo buvo pastatytos ir pašto stotys, kuriose veikė telegrafas. 1861 m. Sankt Peterburgo–Varšuvos telegrafo liniją pratęsus Vilniaus– Kauno–Virbalio geležinkelio ašaka, carinės Rusijos okupuota Lietuva įsijungė į Vakarų Europos telegrafo tinklą. Telegrafą turėjo ir 1869–1871 m. Kėdainių prieigose pastatyta dailių formų mūrinė geležinkelio stotis. Ji buvo viena iš tarpinių stočių, stovėjusių prie Liepojos–Romnų geležinkelio. Šis 1200 kilometrų ilgio geležinkelis siejo vienintelį carinės imperijos neužšąlantį Liepojos uostą su Ukrainos Romnų miestu. Iš jo per Liepojos uostą buvo gabenami Europos rinkose paklausūs javai, kitos eksportinės prekės. Geležinkelis pakėlė ir Kėdainių ekonomiką, o telegrafas sujungė juos su tolimais carinės Rusijos miestais.^[31]

Optines telegrafo linijas įrengė vyriausybės, dažniausiai kariniais tikslais, jos buvo skirtos tik oficialiam naudojimui. Daugelyje šalių tokia padėtis tęsėsi ir po elektrinio telegrafo įvedimo. Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje, elektros telegrafo linijas įrengė geležinkelio įmonės. Geležinkelių naudojimas greitai paskatino privačias telegrafo kompanijas Jungtinėje Karalystėje ir JAV siūlyti telegrafo paslaugas visuomenei, naudojant telegrafą išilgai geležinkelio linijų. Šios naujos komunikacijos formos prieinamumas sukėlė plačius socialinius ir ekonominius pokyčius.

Elektrinis telegrafas palengvino komunikaciją nuo pašto laiko apribojimų iki perversmo pasaulio ekonomikoje ir visuomenėje.^[32][33] XIX amžiaus pabaigoje telegrafas tapo vis labiau įprasta žmonių bendravimo priemone. Telegrafas izoliavo pranešimą (informaciją) nuo fizinio objektų judėjimo ar proceso.^[34]

Buvo šiek tiek baimės dėl naujų technologijų. Anot autoriaus Allano J. Kimmelio, kai kurie žmonės „bijojo, kad telegrafas pablogins viešojo diskurso kokybę, nes perduodama nereikšminga informacija“. Henris Davidas Thoreau galvojo apie transatlantinį kabelį „…ko gero, pirmoji žinia, kuri nutekės į plačią plevėsuojančią Amerikos ausį, bus ta, kad princesė Adelaidė serga kokliušu“. Kimmelis teigia, kad šios baimės primena ir daugelį šiuolaikinio interneto amžiaus ypatybių.^[35]

Iš pradžių telegrafas buvo brangus, tačiau jis turėjo didžiulį poveikį trims pramonės šakoms: finansams, laikraščiams ir geležinkeliams. Telegrafija palengvino organizacijų augimą „geležinkeliuose, konsolidavo finansų ir prekių rinkas ir sumažino informacijos išlaidas įmonėse ir tarp įmonių“.^[33] Prieš telegrafą JAV buvo 200–300 biržų, tačiau dauguma jų buvo nereikalingos ir nuostolingos, nes telegrafas palengvino finansines operacijas per atstumą ir sumažino sandorių išlaidas.^[36]. Šis didžiulis augimas verslo sektoriuose paskatino visuomenę pradėti naudoti telegramas, kai jų kaina sumažėjo.

Visame pasaulyje telegrafija pakeitė informacijos rinkimą naujienų pranešimams. Žurnalistai telegrafu naudojo pranešimus dar 1846 m., kai prasidėjo Meksikos ir Amerikos karas. Buvo suformuotos naujienų agentūros, tokios kaip „Associated Press“, kad naujienas praneštų telegrafu.^[37] Žinutės ir informacija dabar nukeliauja labai toli ir plačiai, o telegrafas tuo metu reikalavo kalbos, „atplėštos nuo vietinės, regioninės ir šnekamosios kalbos“, kad būtų lengviau naudotis pasauline žiniasklaidos kalba.^[38] Žiniasklaidos kalba turėjo būti standartizuota, todėl pamažu išnyko įvairios kalbos formos ir žurnalistikos bei istorijų pasakojimo stiliai.

• Kieve, Jeffrey L. (1973). The Electric Telegraph: a Social and Economic History. David and Charles. ISBN 0-7153-5883-9.