Tenoras
| Balso tipas |
| Moterų balsai
Vyrų balsai |
Tènoras (it. tenore, iš lot. tenere 'laikyti') – aukščiausias vyrų balsas, tokį balsą turintis dainininkas. Viduramžiais tenoru buvo vadinamas polifoninio muzikos kūrinio pagrindinis, dažniausiai vidurinis, balsas arba cantus firmus. Be to, tenoru vadinamas pučiamasis mažos tūbos pavidalo muzikos instrumentas.[1]
Diapazonas
redaguotiTenoro bendrasis diapazonas – nuo do mažosios oktavos iki do antrosios oktavos, darbinis diapazonas – nuo sol mažosios oktavos iki la pirmosios oktavos. Pagal tembrą skiriami lyriniai tenorai, kuriems geriau skamba pirmoji oktava ir dramatiniai tenorai, artimi baritonui. Be to, gali būti aukštesni – kontratenoras, tenoras altinas, sodresnio tembro lyrinis-dramatinis tenoras, tamsesnio tembro – dramatinis ir herojinis tenoras.
Operinės partijos
redaguotiTenoro partija dažniausiai būna viena iš pagrindinių operos partijų. Žymiausios tenoro partijos:
- Alfredas – Džiuzepė Verdis, Traviata
- Almaviva – Džoakinas Rosinis, Sevilijos kirpėjas
- Don Chose – Žoržas Bizė, Karmen
- Faustas – Šarlis Guno, Faustas
- Germanas – Piotras Čaikovskis, Pikų dama
- Hercogas – Džiuzepė Verdis, Rigoletas
- Kalafas – Džakomas Pučinis, Turandot
- Kavaradosis – Džakomas Pučinis, Toska
- Lenskis – Piotras Čaikovskis, Eugenijus Oneginas
- Zigmuntas – Richardas Vagneris, Valkirija