Steponas Kolupaila

1911 m. aukso medaliu baigęs Mintaujos gimnaziją^[1] studijavo Maskvos matavimų institute, kurį baigęs įgijo geodezijos inžinieriaus specialybę. Nuo 1917 m. šiame institute dėstė ir iki 1918 m. studijavo Maskvos žemės ūkio akademijoje. 1921 m. atvyko į Lietuvą. 1922–1926 m. dirbo Dotnuvos žemės ir miškų ūkio technikume. Nuo 1922 m. taip pat dėstė Lietuvos universitete (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitetas), 1935–1940 m. Statybos fakulteto dekanas, nuo 1937 m. Hidrotechnikos katedros vedėjas. 1941–1944 m. Kauno universiteto Hidrologijos ir hidraulikos katedros vedėjas. 1923 m. jam suteiktas docento, 1926 m. – ekstraordinarinio profesoriaus, 1940 m. ordinarinio profesoriaus vardas. 1941 m. technikos mokslų daktaras, 1940 m. Lietuvos mokslų akademijos narys.

1923 m. įsteigė Plentų ir vandens kelių valdybos Hidrometrinį biurą ir iki 1930 m. jam vadovavo. 1935–1940 m. Energijos komiteto Vandens jėgų skyriaus vedėjas. 1944–1948 m. gyveno Vokietijoje, lietuvių tremtinių Kempteno stovykloje, ten įsteigė Aukštuosius technikos kursus, jiems vadovavo ir juose dėstė. Taip pat mokytojavo Maironio gimnazijoje, dėstė Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo administracijos (UNRRA) universitete Miunchene. 1948 m. emigravo į JAV. 1949–1963 m. Notre Damo universiteto profesorius.

Aktyviai reiškėsi visuomenininėje veikloje. 1931–1933 m. Kauno miesto tarybos narys. Studijuodamas ir vėliau buvo studentų skautų „Vytis“ ir „Plienas“ korporacijų narys, Lietuvos geografijos draugijos vicepirmininkas, Fotomėgėjų draugijos pirmininkas.

Duktė kalbininkė Evelina Kolupailaitė-Masiokienė (1920–1993)

1925–1928 m. redagavo žurnalą „Technika“, 1927 m. – „LU 5 metų apyskaitą“, 1934 m. – „Dotnuvos almanachą“, 1940 m. laikraštį „XX amžius“. Paskelbė daug straipsnių konferencijų pranešimų rinkiniuose ir žurnaluose „Technika“, „Kosmos“, „Gamtos draugas“, „Matininkas“, „Naujas žodis“, „Židinys “, „Soter“, „Mūsų žinynas“, „Foto mėgėjas“, „Naujoji Romuva“, „Skautų aidas“, „Jaunasis ūkininkas“ „Mūsų girios“, „Studentų dienos“ ir kt. Nuo 1933 m. buvo „Lietuviškosios enciklopedijos“ bendradarbis, hidrografijos ir hidrologijos skyriaus redaktorius.^[2] Bibliografavo lietuviškąją hidrologinę spaudą.

Vokietijoje bendradarbiavo savaitraštyje „Žiburiai“.

Stepono Kolupailos mokslinė veikla prasidėjo Rusijoje. 1918 m. jis išleido vadovėlį „Hidrometrija“ – pirmą šios srities veikalą rusų kalba. 1928 m. S. Kolupaila pasiūlė originalų metodą upių žiemos nuotėkiui skaičiuoti, kuris iki šiol plačiai naudojamas pasaulyje. 1934 m. jis paskelbė pirmąsias maksimalių debitų skaičiavimo empirines formules. Prof S. Kolupaila buvo ne tik hidrogafinių, bet ir hidrologinių tyrimų pradininkas, iškili asmenybė tarp pasaulio hidrologų.^[3]

Iki 1944 m. paskelbė 96 veikalus ir straipsnius iš hidrologijos, daugiausia apie Lietuvos upes. Apskaičiavo kai kurių upių nuotėkį, paskelbė išvadas apie Nemuno nuotėkį ties Smalininkais 1812–1932 m. laikotarpiu, propagavo vandens turizmą. Parengė hidrometrinio metraščio 2 t. (1929 m. ir 1930 m.), parašė monografijas apie Nevėžį ir Nemuną. Išleido unikalią pasaulyje paskelbtų publikacijų hidrometrijos klausimais bibliografiją (Bibliography of Hydrometry, 1961 m.)^[4], kurioje apžvelgti keliasdešimčia kalbų paskelbti šios srities moksliniai darbai nuo viduramžių iki XX a. vidurio.

• 1928 m. DLK Gedimino 3 laipsnio ordinas
• 1992 m. rugsėjo 17 d. prie namo Aukštojoje Fredoje (K. Grybausko g. 28) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1925–1944 m. gyveno hidrologijos pradininkas Lietuvoje, akademikas Steponas Kolupaila, 1892–1964“ (skulpt. Jūratis Zalensas).^[5]
• 1995 m. Kaune viena Aleksoto gatvė Birutėje pavadinta jo vardu (Kauno m. mero 1995 04 06 potv. Nr. 233).
• 1995 m. Amerikos lietuvių fondo apimtyje veikiantis S. Kolupailos studentų šalpos fondas įsteigė kasmetinę S. Kolupailos vardo stipendiją, teikiamą Vilniuas universiteto studentams, besigilinantiems į hidrologijos problemas.^[6]
• 2017 m. Vilniuje jo vardu pavadinta viena Pašilaičių seniūnijos gatvių (Vilniaus m. savivaldybės tarybos 2017 01 11 sprendimas Nr. 1-771).

• Kollupailo S. Gidrometrija, 1918. Moskva, 268 p. (rusų k.)
• Kolupaila S. Nemuno ties Kaunu 1877–1925 m. matavimai, 1926. Kaunas, 192 p.
• Kolupaila S. Hidrometrinis metraštis 1925–1927, 1929. Kaunas, 407 p.
• Kolupaila S. Hidrometrinis metraštis II, 1930. Kaunas, 376 p.
• Kolupaila S. Mūsų vandens keliai, 1933. Kaunas, 95 p. (antras leidimas: 1938. Kaunas, 208 p.)
• Kolupaila S. Nevėžis, 1936. Kaunas, 125 p.
• Avižonis K., Kolupaila S., Končius I. 20 kelionių po Kauno apskritį, 1937. Kaunas, 110 p.
• Kolupaila S. Hidrometrija I t., 1939. Kaunas, 396 p.
• Kolupaila S. Hidrometrija II t., 1940. Kaunas, 474 p.
• Kolupaila S. Nemunas, 1940. Kaunas, 220 p. (antras leidimas: 1950. Chicago, 237 p.)
• Kolupaila S. Hidraulika, 1947. Kempten, 288 p.
• Kolupaila S. Bibliography of Hydrometry, 1961. Notre Dame, 975 p.

• Jurgis Gimbutas, J. V. Danys. Steponas Kolupaila, Čikaga, 1974 (su bibliografija)
• Kęstutis Kilkus. Profesorius Steponas Kolupaila, Vilnius, 2002.
• Gintaras Valiuškevičius. 2017. Steponas Kolupaila’s contribution to hydrological science development. History of Geo- and Space Sciences, 8: 57–67.