Rūkymas

 

 

Tabako rūkymas cigarais ir pypkėmis buvo indėnų kultūros dalimi dar iki europiečiams atrandant Ameriką – rūkymas aptinkamas majų mene maždaug nuo 500 m. e. m. Majai taip pat naudojo tabaką kaip vaistą nuo daugelio ligų, ir priskyrė jam magiškas galias.

1492 m. spalio 12 d. Kristupas Kolumbas iš indėnų aravakų gavo dovanų džiovintų lapų, bet juos išmetė. Rodrigo de Jerez ir Luis de Torres buvo pirmieji europiečiai, pamatę rūkymą, Jerez laikomas pirmuoju rūkančiuoju europiečiu. XVI a. rūkymas buvo labiausiai paplitęs tarp jūreivių, amžiaus pabaigoje pradėjo skverbtis į Europos visuomenes. 1828 m. Ispanijoje buvo pagaminta pirmoji cigaretė, tačiau ji aplenkė populiarumu cigarą tik XX a. pradžioje, kai pigios cigaretės buvo pradėtos gaminti pramoniniu būdu.

Pirmojo pasaulinio karo metu rūkalai buvo standartinio kareivio davinio dalimi (buvo manoma, kad rūkymas didina karių drąsą). Po karo, cigarečių rūkymas buvo reklamuojamas kaip prabangaus, lengvo gyvenimo dalis, visuomenei tapo priimtinas moterų rūkymas. 4 dešimtmetyje Vokietijoje nacių vadovai susirūpino dėl neigiamo rūkymo poveikio karių sveikatai; vokiečių mokslininkai buvo pirmieji, patvirtinę ryšį tarp rūkymo ir ligų.

XX a. 6 ir 7 dešimtmečiuose galutinai įrodžius rūkymo žalą, prasidėjo kampanija prieš rūkymą. Išsivysčiusiose šalyse rūkančiųjų skaičius mažėja, įvedami vis platesni draudimai rūkyti, rūkymas tampa visuomenei nepriimtinu reiškiniu. Tuo tarpu kai kuriose besivystančiose šalyse (Rusija, Kinija) rūkančiųjų skaičius didėja arba išlieka aukštas.

 

• Cigaretė – tai gaminys, pagamintas iš džiovintų ir supjaustytų tabako lapų, susuktų į popierinį cilindrą (paprastai trumpesnį nei 120 mm ir plonesnį nei 10 mm). Cigaretė uždegama viename gale ir jai leidžiama smilkti, dūmai įkvepiami per kitą galą (dažniausiai su filtru).
• Cigaras – tai tvirtai susukti ir fermentuoti tabako lapai. Vienas cigaro galas uždegamas, dūmai įkvepiami per kitą. Istoriškai geriausiais laikomi Kubos cigarai, tačiau cigarams tinkamas tabakas taip pat gausiai auginamas ir Brazilijoje, Kamerūne, Indonezijoje, daugelyje Centrinės Amerikos šalių.
• Pypkė
• Kaljanas (kitaip dar vadinamas šiša arba vandens pypke)
• Bongas (taip pat dar vadinamas vandens pypke)

• Nikotino poveikis psichikai – tabako dūmuose yra nikotino, kuris yra psichostimuliatorius, kurio poveikis panašus į acetilcholino. Nikotinas sukelia trumpalaikį atminties ir koncentracijos pagerėjimą, tačiau tuo pačiu sumažina acetilcholino išsiskyrimą. Dėl to nikotinas, pakeisdamas natūralią smegenų medžiagą, greitai sukelia priklausomybę. Taip pat manoma, kad nikotinas padidina dopamino lygį smegenyse.
• Priklausomybė nuo nikotino – nikotinas yra cheminė medžiaga, kuri labai greitai sukelia stiprią priklausomybę. Dauguma rūkančiųjų tai daro ne savo noru – jie yra bandę mesti, bet jiems nepavyko. Metus rūkyti, pasireiškia abstinencijos reiškiniai, tokie kaip nemiga, dirglumas, nerimas, širdies ritmo sumažėjimas. Statistikos duomenimis, iš metusiųjų rūkyti 60 % vėl pradeda mažiau nei po 3 mėnesių.
• Rūkalų reklama – iki XX a. 8 dešimtmečio rūkalų reklama buvo legali daugumoje šalių. Šiuo metu JAV, Europos Sąjungos šalyse (įskaitant Lietuvą) bei daugelyje kitų šalių rūkalų reklama yra smarkiai ribojama, planuojamas visiškas reklamos (net ir netiesioginės) uždraudimas. Tabako kompanijos taip pat kaltinamos tuo, kad savo reklaminėmis priemonėmis skatina paauglius pradėti rūkyti.
• Aplinkinių įtaka – kovos prieš rūkymą organizacijų teigimu, rūkyti pradeda dėl aplinkinių ir socioekonominės aplinkos įtakos.
• Kultūriniai ir tautiniai skirtumai – skirtingose kultūrose rūkymas yra nevienodai toleruojamas. Pvz., JAV rūkoma mažiau nei Europoje, o Europoje – mažiau nei Rusijoje ar Kinijoje. Vyrai rūko dažniau nei moterys.
• Tėvų rūkymas – rūkančių tėvų vaikai patys dažniau pradeda rūkyti.
• Filmai ir televizija – filmų ir TV laidų herojai rūko, tuo būdu rūkymas siejamas su sėkmingu, normaliu ir priimtinu elgesiu.
• Depresija – žmonės, kuriems buvo diagnozuotas koks nors depresinis susirgimas, rūko dažniau, rečiau ir mažiau sėkmingai meta rūkyti
• Paveldimumas – paveldimumo poveikis nėra patikimai moksliškai įrodytas.

Rūkymo poveikiu sveikatai susirūpinta iškart po to, kai rūkymas pradėjo plisti Europoje. 1604 Anglijos karalius Jokūbas I išleido raštą „A Counterblaste to Tobacco“, kuriame smerkė rūkymą ir teigė, kad rūkymas kenksmingas smegenims ir plaučiams.

1761 m. anglų daktaras John Hill paskelbė įspėjimą dėl nesaikingo tabako uostymo, kuriame įspėjo tabako uostytojus apie nosies vėžio pavojų. 1795 m. JAV Samuel Thomas von Soemmering aprašė pypkių rūkytojus kankinantį lūpų vėžį. 1912 m. JAV dr. Isaac Adler pirmasis tiesiogiai pasiūlė hipotezę, kad plaučių vėžys yra susijęs su rūkymu. 1929, Fritz Lickint iš Drezdeno (Vokietija) paskelbė pirmuosius statistinius rūkymo ir vėžio sąsajos įrodymus, kurie buvo paremti studija, rodančia, kad sergantieji plaučių vėžiu dažniausiai yra rūkantys. Lickint taip pat teigė, kad rūkymas paaiškina ir tą faktą, kad vyrai plaučių vėžiu serga 4-5 kartus dažniau nei moterys (nes moterys rūko mažiau).

1964 m. JAV vyriausybės komisija oficialiai paskelbė specialaus komiteto (Surgeon General’s Advisory Committee on Smoking and Health) tyrimą, kuris buvo paremtas 7000 mokslinių straipsnių, susiejančių tabako vartojimą su vėžiniais ir kitais susirgimais. Po šio pranešimo paskelbimo, JAV ant tabako gaminių atsirado įspėjimai apie žalą sveikatai, pradėta kampanija prieš rūkymą.

 

Nustatyta, kad vidutiniškai 15 surūkytų cigarečių sukelia vieną taškinę mutaciją žmogaus genome. Piktybinėse vėžio ląstelėse būna maždaug 10-30 tūkst. taškinių mutacijų, iš kurių keletas šimtų, paprastai, tenka baltymus koduojančiai daliai. Jei atsitiktinė mutacija pažeidžia baltymą reguliuojantį (stabdantį) ląstelės dalijimąsi, tai gali sukelti auglį.

Rūkymas yra vienas iš pagrindinių daugelio plaučių ligų, taip pat ir lėtines obstrukcinės plaučių ligos, bronchinės astmos ir plaučių vėžio rizikos veiksnių. Rūkantys žmonės lėtiniu bronchitu serga 5,5 karto, o plaučių vėžiu – 10 kartų dažniau negu niekada nerūkiusieji.

Rūkančių tėvų vaikai taip pat dažniau serga lėtiniu bronchitu, bronchine astma ir plaučių vėžiu. Rūkančiųjų mirtingumas nuo plaučių ligų yra didesnis nei nerūkančiųjų. Mirtingumas didesnis tų rūkančiųjų, kurie surūko daugiau cigarečių, pradeda anksčiau rūkyti ir giliau įkvepia dūmus. Sergančių lėtiniu obstrukciniu bronchitu rūkalių mirtingumas yra 10 kartų didesnis nei nerūkančiųjų.

Pavojus susirgti kvėpavimo organų ligomis ypač didėja, jei rūkaliai dirba kenksmingomis sąlygomis – chemijos, metalo, kalnakasybos, gumos, žemės ūkio ir panašiose pramonės šakose. Kai kuriose šalyse į tokias darbo vietas rūkančiųjų rekomenduojama nepriimti.

Tikimybė, kad rūkaliui, tiek aktyviam, tiek pasyviam, atsiras kvėpavimo komplikacijų chirurginės operacijos metu, šešiskart didesnė, negu visiškai nerūkantiems.

Rūkalių kvėpavimo takuose išskiriama daugiau gleivių, tačiau jos pašalinamos silpniau dėl kvėpavimo takų virpamojo epitelio pažeidimų. Rūkalių kvėpavimo takuose silpnesnis ir ląstelinis bei humoralinis imunitetas. Todėl anestezijos metu rizika, kad rūkaliui sutriks kvėpavimas, prasidės plaučių uždegimas ar atelektazė, gerokai didesnė, ypač jei atliekama krūtinės ląstos ar pilvo organų operacija.

Tam, kad operacijos metu rūkalių mirtingumas sumažėtų ir taptų artimas nerūkančiųjų mirtingumui, rūkaliai turi prieš operaciją nerūkyti mažiausiai 8 savaites. Visiškai užkietėjusiems rekomenduojama nerūkyti bent 12 val. prieš operaciją. Per tą laiką išnyksta siaurinantis nikotino poveikis širdies kraujagyslėms, taip pat kiek sumažėja karboksihemoglobino (COHb, tokio smalkes prisijungusio hemoglobino gausiai rūkančiųjų kraujyje būna 5-15 %). COHb absorbcinis spektras beveik toks pat, kaip oksihemoglobino, ir tai „apgauna“ pulsoksimetrus, todėl operacijos metu gydytojams teikiama apgaulinga informacija, kad operuojamojo kraujyje daugiau deguonies, negu yra iš tikrųjų.^[1], ^[2]

Pasyvus rūkymas – tai reiškinys, kuomet rūkančio žmogaus įkvėptus ir iškvėptus rūkalų dūmus įkvepia kitas žmogus. Iškvėptuose dūmuose yra kancerogenų ir kitų toksinių medžiagų, todėl pasyvus rūkymas taip pat kelia pavojų sveikatai. Rūkalų dūmai viešose vietose pripažįstami visuomenės sveikatos problema.

Rūkymo žalą sveikatai galima sumažinti arba panaikinti metant rūkyti. Britų mokslininkų 50 metų vykdyto tyrimo duomenimis (^[3]), žmonių, kurie metė rūkyti jaunesni nei 30 metų amžiaus, gyvenimo trukmė beveik nesiskiria nuo tų, kurie niekada nerūkė.

Kadangi nikotinas, būdamas narkotine medžiaga, sukelia priklausomybę, mesti rūkyti rūkoriams yra sunku. Yra dvi pagrindinės grupės, metodų kuriais siekiama padėti mesti rūkyti (palengvinti šį procesą ir sumažinti „atkritimo“ tikimybę) – tai medikamentiniai ir psichologiniai metodai.

Siekiant palengvinti abstinencijos sindromą, skiriama nikotino pakaitos terapija: vartojami nikotino pakaitalai, tokie kaip kramtomoji guma su nikotinu, pleistras su nikotinu, tabletės, inhaliatoriai. Geriausiu atveju, dėl taip vadinamos nikotino pakaitos terapijos, atprantama nuo rūkymo, tačiau atsiranda tapati priklausomybė pakaitalams. Farmacijos kompanijos konkuruoja su tabako pramone, dėl rinkos dalies, kadangi jos, kaip ir visos bendrovės, yra suinteresuotos gauti pelną, tad žmonės nustoję visiškai vartoti nikotiną traktuojami kaip prarasti klientai. Todėl sprendžiant nikotino priklausomybės problemą šis būdas yra neefektyvus. Taip pat naudojami medikamentai be nikotino, tokie kaip Bupropionas (Zyban), Citizinas (Tabex).

Siekiama išvaduoti rūkančiuosius nuo psichologinės priklausomybės (metusiųjų rūkyti grupės, pagalbos telefonai, savipagalbos knygos ir pan.).

Žinomas metodas, kurio dėka metus rūkyti nekyla vidinių prieštaravimų ir buvęs rūkorius gali akimirksniu mėgautis gyvenimu, yra Allen Carr metodas (pagal knygos autoriaus pavardę ^[4]) – pasak jo, rūkančiajam būtina suprasti, kad jis yra priklausomas nuo nikotino, ir rūkymas tiesiog palengvina nikotino abstinencijos simptomus. Tai įsisąmoninus, atsiskleidžia visų su rūkymu susijusių mitų (esą, rūkymas gerina koncentraciją, didina pasitikėjimą savimi, palengvina nuobodulį, skanu) beprasmiškumas, ir noro rūkyti nebelieka. Metodo efektyvumas (deklaruojamas metodo autoriaus) – 95 %.

Taip pat naudojami ir kiti metodai (kurių veiksmingumas nėra mediciniškai įrodytas), tokie kaip akupunktūra, hipnozė, homeopatija ir kiti.

Rūkymo ribojimai įvedami siekiant kelių tikslų:

1. apsaugoti nerūkančiuosius nuo dūmų;
2. sudarant nepatogumą paskatinti rūkančius nustoti rūkyti;
3. siekiant, nerūkantieji nebūtų skatinami rūkyti kitų pavyzdžiu.

Pirmasis istorijoje žinomas rūkymo draudimas įvestas 1590 m., kai popiežius Urbonas VII uždraudė rūkyti, kramtyti ar uostyti tabaką bažnyčiose ir jų šventoriuose.

Pagal Lietuvos Respublikos Tabako kontrolės įstatymą, draudžiama rūkyti (ir vartoti kitus tabako gaminius):

1. švietimo įstaigose, sveikatos priežiūros įstaigose, interneto kavinėse, patalpose kur vyksta sporto renginiai
2. darbo vietose, esančiose uždarose patalpose (tačiau leidžiama įrengti specialias patalpas rūkymui)
3. bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais
4. viešajame transporte (išskyrus tolimojo susisiekimo traukinius ir orlaivius su įrengtomis specialiomis vietomis).
5. restoranuose, kavinėse, baruose, kitose viešojo maitinimo įstaigose, klubuose, diskotekose, išskyrus specialiai įrengtus cigarų ar pypkių klubus (nuo 2007 m. sausio 1 d.). Cigarų ar pypkių klubų steigimo tvarką pavesta nustatyti Vyriausybei. Nuogastaujama, kad „cigarų ar pypkių klubai“ gali tapti galimybe apeiti rūkymo draudimą maitinimo įstaigose, todėl siūloma tokią išimtį panaikinti.

Lietuvoje taip pat draudžiama (su keletu išimčių) tabako gaminių reklama, draudžiama juos parduoti nepilnamečiams iki 18 metų. Pagal ES teisės reikalavimus, tabako gaminiai ženklinami įspėjimais apie jų žalą sveikatai.

Airija 2004 m. kovo 29 d. tapo pirmąja valstybe Šiaurės pusrutulyje, kuri uždraudė rūkyti visose viešose uždarose erdvėse, įskaitant kavines, barus, biurus. Bet buvo sukurti rūkymo nameliai

Nuo 2007 m. sausio 1 d. įsigaliojo draudimas rūkyti kavinėse ir restoranuose (tačiau draudimas netaikomas labai mažoms maitinimo įstaigoms bei barams, kuriuose neruošiamas maistas).

Nuo 2005 m. sausio 15 d. Italijoje draudžiama rūkyti visose viešose vietose (įskaitant kavines ir restoranus).

Nuo 2007 m. vasario uždrausta rūkyti viešose vietose, tokiose kaip stotys, muziejai, parduotuvės ir valstybinės įstaigos. Draudimas rūkyti kavinėse, baruose ir restoranuose įsigaliojo 2008 m. sausį.

Škotijoje rūkymo viešose uždarose vietose draudimas įsigaliojo 2006 m. kovo 26 d. Anglijoje toks draudimas įsigalioja nuo 2007 m. vidurio, Velse – nuo 2007 m. balandžio 2 d., Šiaurės Airijoje – nuo 2007 m. balandžio.

JAV rūkymas federaliniais įstatymais nereglamentuojamas, kiekviena valstija šioje srityje leidžia savo įstatymus. 2006 m. sausio mėn. įstatymai, draudžiantys rūkyti visose uždarose patalpose, galiojo 11 valstijų.

Kai kurie miestai ar regionai yra priėmę savus nutarimus dėl rūkymo draudimų.

Pirmoji iš JAV valstijų 1998 m. tokį draudimą įvedė Kalifornija. Joje draudžiama rūkyti visose visuomenei prieinamose uždarose patalpose (įskaitant kavines, barus, rūkalų parduotuves), taip pat lauke arčiau nei 20 pėdų (apie 6 m) nuo įėjimo į valstybinį pastatą.

2003 m. draudimas rūkyti kavinėse įvestas Niujorko mieste.

PAR buvo pirmoji valstybė pasaulyje, 2000 m. spalio 1 d. uždraudusi rūkyti kavinėse ir baruose (išskyrus atvejus, kai kavinėje yra fiziškai atskirta ventiliuojama rūkymu skirta patalpa, užimanti ne daugiau kaip 25 % kavinės ploto).

Butanas 2004 m. lapkritį tapo pirmąja valstybe pasaulyje, kurioje visiškai uždrausta prekyba tabako gaminiais. 2005 m. buvo uždrausta rūkyti.

Vikicitatos

 

Puslapis Vikicitatose –

Rūkymas