Propaganda

 

Apibrėžti žodį propagandą visuomet buvo gana problematiška. Pagrindiniai sunkumai iškyla tuomet, kai norima terminą atskirti nuo įvairių įtikinėjimo rūšių ir išvengti dažnai skambančios šališkos šio apibrėžimo nuomonės: „tai, ką daro „jie“ – yra propaganda, tai, ką „mes“ – yra naudinga informacija ir švietimas“. Garth Jowett ir Victoria O’Donnell pasiūlė glaustą termino „propaganda“ apibrėžimą: „Propaganda – tai tyčinis sistemingas bandymas formuoti suvokimą, manipuliuoti pažinimą ir tiesioginis elgesys, kuriuo siekiama sulaukti atsako iš veikiamosios auditorijos“.^[1] Išsamesnis yra Richard Alan Nelson apibrėžimas: „Propaganda – tai sistemingo tikslingo įtikinėjimo forma, kuria per įvairius viešus bei žiniasklaidos kanalus siekiama paveikti žmonių emocijas, požiūrius, nuomones ir veiksmus politiniais, komerciniais ar ideologiniais tikslais. Žmonės, kurie užsiima propagandos kūrimu bei platinimu, vadinami propagandistais.“^[2] Abi definicijos yra sutelktos į komunikacijos procesą, arba tiksliau, jo tikslą, ir leidžia terminą „propaganda“ interpretuoti tiek teigiamai, tiek neigiamai, atsižvelgiant į klausytojo ar žiūrovo poziciją.

 

Propagandos kūrėjai dažniausiai apeliuoja į žmonių jausmus, o ne į protą. Dažniausiai ši įtikinėjimo forma gali būti maišoma su viešaisiais ryšiais ar reklama, kur yra formuojamas teigiamas įvaizdis apie komercinį produktą, įmonę, asmenį ar šių objektų įvaizdį. Po Antrojo pasaulinio karo terminas propaganda įgijo neigiamą reikšmę, nes šiuo įtikinėjimo metodu aktyviai naudojosi tiek nacionalsocialistai, valdomi A. Hitlerio, tiek komunistai. Būtent dėl to, daugybė institucijų atsisakė šio termino, pavyzdžiui, vietoj „politinės propagandos“ organizacijų, atsirado „politinis marketingas“ ir pan.

 

Propaganda gana dažnai buvo naudojama siekiant formuoti religinius įsitikinimus, ypatingai tuomet, kai protestantai atsiskyrė nuo Romos katalikų bažnyčios. Šiuo metu šį terminą dažniau imta vartoti politiniame kontekste, ypač tuomet, kai siekiama atkreipti dėmesį į politikų pastangas atlikti socialiai atsakingus darbus ar pan, kurie dažniausiai maskuoja visai kitus interesus. XX a. pradžioje puikus propagandos pavyzdys buvo partijų šūkiai. Taip pat, tuo metu, sparčiai tobulėjant pramonei ir atsirandant industrinei visuomenei, tam, kad į savo veiklą pritrauktų kuo daugiau darbininkų, šiuo metodu naudojosi fabrikų ir gamyklų savininkai. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo toks propagandos naudojimas įgijo menkinančių konotacijų, todėl visai išnyko.

Pažodžiui iš lotynų kalbos verčiamas „dalykai, kurie turi būti populiarinami“, kai kuriose kultūrose terminas propaganda turi neutralią ar net teigiamą reikšmę, o kai kuriose jis įgijo stiprų neigiamą atspalvį. Pavyzdžiui, portugalų kalboje ir kai kuriose, ypatingai Pietų Amerikos, ispanakalbėse šalyse „propaganda“ reiškia labiausiai manipuliuojančią mediją – reklamą. Anglų kalboje propaganda buvo neutralus terminas, reiškiantis informacijos sklaidą, nesvarbu, dėl kokios priežasties. Kaip bebūtų, XX a. šis terminas įgijos neigiamą atspalvį, nes liberalios vakarų valstybės jį pradėjo suvokti kaip žmonių klaidinimą ideologiniais ar politiniais klausimais. Taip nutiko dėl to, jog tuo metu nacistinė Vokietija ir komunistinė Sovietų Sąjunga šiuo terminu apibrėždavo savo veiksmus, kai per įvairias viešosios išraiškos formas norėjo pritraukti kuo daugiau ideologinių pasekėjų. Neigiamos šio termino konotacijos įsigalėjo savaime, nes šios politinės ideologijos buvo atgrasios liberalioms vakarų visuomenės. Tačiau Harold Lasswell pastebėjo, jog būtent vakarų valstybėse 1928 m., kai „propaganda“ tapo neigiamas interpretacijas keliančių žodžiu, įvairios organizacijos, užsiėmusios propagandos kūrimu, savo pavadinimus pakeitė į „viešųjų ryšių tarnyba“, „visuomenės švietimo specialistai“, „visuomeninių santykių patarėjai“. Nereikia pamiršti, jog šio termino konotacijos bėgant laikui ryškiai kinta.^[3]

 

Propaganda taip turi daug bendro su vyriausybės kuriamomis viešosios informacijos kampanijomis, kurios yra inicijuojamos tam, kad padrąsintų ar uždraustų tam tikras žmonių elgesio formas (tokias kaip saugos diržų dėvėjimą, nerūkymą, nešiukšlinimą ir t. t.). Visgi ypatingai dažnai propaganda yra naudojamasi politikoje. Čia ji gali įgauti įvairiausias formas: lankstinukų, plakatų, televizijos, radijo transliacijos ir t. t.

Žurnalistinė teorija teigia, kad žinutės spaudai turi būti objektyvios, su aiškiai ir koncentruotai pateiktais faktais bei jų aplinkybėmis. Kita vertus, tradicinė komercinė reklama išsivystė į tokią, kuri įtraukia mokamus straipsnius ar laidas, užmaskuotus kaip naujienos. Paprastai tai pristatoma labai subjektyviu ir klaidinančiu būdu, kurio tikslas visų pirma yra įtikinti, o ne informuoti. Paprastai reklamų kūrėjai naudoja labai subtilią propagandą ir paprastai nemažiau neakivaizdi ji yra tradicinėse komercinėse reklamose. Jei skaitytojas tiki, jog apmokėta reklama išties yra informacinis straipsnis, žinutė, kurią reklamuotojas norėjo pateikti, bus lengviau „infiltruota“.

Tokios reklamos yra puikus „užmaskuotos“ propagandos pavyzdys, nes pirmiausia jos atrodo kaip objektyvus informacijos šaltinis negu klaidinantis propagandinis tekstas. Jungtinių Amerikos Valstijų atveju, labai svarbu įstatymiškai atskirti kas yra reklama ir kas yra „paslėpta propaganda“. Taigi federalinis įstatymas nustatė, jog kiekvienoje reklamoje, kuri yra pateikiama kaip informacinė naujiena, turi būti nurodyta, jog tai mokama reklama.

Propagandistai siekia pakeisti pageidautinos žmonių interesų grupės požiūrį į tam tikrą problemą ar veiksmus tam tikroje situacijoje. Propaganda šia prasme tarnauja šalies cenzūros institucijoms, kurios siekia skleisti ne patvirtiną informaciją, o verčiau užkirsti kelią žmonėms turėti kitokį požiūrį. Kas išskiria propagandą nuo kitų propagavimo formų tuo, kad propagandistai apgaulės ar painiavos pagalba (o ne įtikinėjimo ar supratimo) siekia pakeisti žmonių supratimą bei požiūrį. Įdomus faktas yra tai, jog organizacijų vadovai žino, kokia informacija yra klaidinga, tačiau eiliniai darbuotojai ar net propagandistai gali tikėti, jog tai nėra apgaulinga informacija.

Religiniuose debatuose propaganda yra taip pat plačiai naudojama, ypatingai naujųjų religijų judėjimų atstovų bei tų, kurie tiek gina juos, tiek jiems opozicionuoja. Šių naujų kultų įkūrėjai dažnai yra kaltinami per dideliu propagandos naudojimu siekiant pritraukti kuo daugiau žmonių į jų sektas. Kai kurie socialinių mokslų atstovai kaltina naujų religijų sektų buvusius narius, kurie tampa viešais savo buvusios sektos kritikais ir sukuria neigiamą įvaizdį be argumentuotų motyvų.^[4][5]

Propaganda yra galingas ginklas kare: naudojama be jokių žmogiškų moralės principų tam, kad sukurtų kuo didesnę neapykantą priešui bei jo neigiamą įvaizdį žmonių galvose. Tai gali būti padaryta naudojant rasistinius ar užgaulius šūkius, kaltinant priešą žiaurumu. Karuose, kur propaganda naudojama ypatingai dideliais mastais, neapykanta priešui yra kuriama fiktyviai arba grindžiant faktais.

Terminas propaganda taip pat gali reikšti klaidingos informacijos perdavimą, norint sustiprinti įspūdį, kai žinutės gavėjai jau tiki propagandisto teikiama informacija. Yra daroma prielaida, jog jei žmonės mano, jog tai, kas yra teigiama, yra klaidinga, jie bus nuolatos užsipuolami dėl abejonių. Žmonėms tai yra nemalonu ir taip jie, norėdami nepatirti to jausmo, tampa imlūs valdžios skleidžiamai informacijai ir ja ima pasitikėti. Dėl šios priežasties propaganda dažniausiai yra skirta tiems, kurie jau simpatizuoja jiems siūlomoms idėjoms. Individo poreikis pasirinkti „priimtiną“ informaciją yra galingas ginklas norint išlaikyti kontrolės mechanizmą.

Propaganda gali būti klasifikuojama pagal pranešimo pobūdį ir šaltinį. „Baltoji propaganda“ paprastai yra laikoma švelnesnio įtikinėjimo forma ir turi aiškų šaltinį, pavyzdžiui, standartiniai viešųjų ryšių metodai. „Juodosios propagandos“ forma yra identifikuojama iš vieno šaltinio, bet iš tiesų yra visai iš kito. Naudojant šį propagandos metodą siekiama nuslėpti tikrąją jos kilmę, nurodant, jog informacija sklinda iš priešiškos šalies ar organizacijos, turinčios teigiamą įvaizdį visuomenėje. „Pilkoji propaganda“ neturi jokio identifikuojamo autoriaus ar šaltinio. Pilkoji propaganda naudoja įtikinančius argumentus, kai norima, jog priešai patikėtų melagyste. Pirmoje fazėje tam, kad kas nors tikėtų faktu „A“, yra paleidžiamas faktas „B“, priešingas „A“ teikiamai informacijai. Antrajame „pilkosios propagandos“ etape, faktas „B“ yra suniekinamas, todėl oponentas ima tikėti, jog faktas „A“ yra teisingas.

Šių skirtingų propagandų skale gali būti matuojama ir teisinga informacija, konkuruojanti su klaidinga propaganda. Pavyzdžiui, baltoji propaganda gali būti lengvai suniekinama radus jos pagalba platinamos informacijos šaltinį. Kai yra išaiškinama „pilkoji propaganda“, dažniausiai visuomenėje gali kilti vieši protestai. Opozicija juodai propagandai dažnai yra neprieinama, nes ją atskleisti gali būti labai pavojinga.

 

Propaganda gali būti vykdoma klastingiausiais būdais. Pavyzdžiui, nepagarbi dezinformacija apie tam tikros šalies istoriją gali būti skatinama ir toleruojama švietimo sistemoje. Kadangi mažai žmonių yra patikrinami, ką jie išties mokosi mokykloje, tai tiek tėvai, tiek, pavyzdžiui, žurnalistai gali nuolatos kartoti tą pačią dezinformaciją, ir teigti, jog tai yra puikiai žinomi teisingi faktai, nors dažniausiai nei vienas, paprašytas pasakyti šios informacijos šaltinį, negalėtų įvardinti autoriaus. Taigi tokia propaganda gali būti skleidžiama medijose ir švietimo įstaigose be papildomo valdžios įsikišimo. Toks propagandos paplitimas gali būti naudojamas politiniais tikslais: suteikti piliečiams klaidingą informaciją apie šalies politiką ir jos kokybę, taip pat skatinti atmesti pastabas, pasiūlymus ar ignoruoti kitų patirtį.

Propagandos platinimui gali būti naudojami patys įvairiausi medijų kanalai: naujienų reportažai, vyriausybinės ataskaitos, istorijos apžvalgos, knygos, lankstinukai, radijas, televizija, plakatai. Šiandien mažiau paplitę yra pašto laiškų vokai, kurie populiarūs buvo JAV pilietinio karo metu. Radijo ir televizijos atveju propaganda egzistuoja žinių naujienų, pokalbių laidų, reklamų ar ilgų reklaminių laidų formatu. Propagandos kampanijos yra naudojamos skirtingais medijų kanalais norint pasiekti skirtingas tikslines žmonių grupes. Dezinformacijos akcijos gali prasidėti pačiais paprasčiausiai būdais, pavyzdžiui, lankstinukų mėtymu iš lėktuvo ar reklama. Daugiausiai tokie pranešimai tiesiog siekia informuoti, kur galima gauti daugiau informacijos apie platinamą objektą, tarkim, internetiniame puslapyje, „karštojoje linijoje“ ar radijo programos metu.

Socialiniais psichologiniais tyrimais yra nustatoma, kokia propagandos forma yra tinkamiausia. Daugelyje technikų galima rasti loginių klaidų, nes propagandistai teigia, jog tam, kad ką nors įtikintum, reikia naudotis metodais, kurie nebūtinai yra moksliškai pagrįsti.

Tam, kad būtų išsiaiškina, kokius metodus naudoja propagandistai, prireikė nemažai laiko. Tyrimai tikrai buvo svarbūs, tačiau po jų tapo aišku, jog informacijos sklaidos strategija tampa propagandos sklaidos strategija tada, kai yra kartu su propagandisto žinute. Tam kad tos žinutės būtų nustatytos, reikia gerai išstudijuoti visus metodus, kuriais jos yra skleidžiamos. Žemiau yra pateikti propagandas platinimo būdai:

Argumentas prieš žmogų (Ad hominem)

Lotyniškas terminas, reiškiantis opozicionuoti varžovui, kritikuojant jo asmenybę užuot kritikavus jo teiginius.

Argumentas iš kartojimo (Ad nauseam)

Šis metodas naudojamas nepailstant kartojant vieną idėją. Idėja, dažniausiai paprasčiausias šūkis, kuris yra kartojamas daugybę kartų, gali būti priimtas kaip tiesa. Ši technika geriausia yra tada, kai yra medijų kanalų trūkumas arba jie yra kontroliuojami propagandos skleidėjo.

Apeliavimas į autoritetą

Naudojant šią techniką yra cituojami garsūs, žinomi autoritetai, kurie remia propagandisto idėją, argumentus, poziciją ir veiksmus.

Apeliavimas į baimę

Apeliaciją į baimę reiškia, jog propagandistai, siekdami sustiprinti paramą, visuomenėje sėja paniką ir nerimą. Pavyzdžiui, Joseph Goebbels, Antrojo pasaulinio karo metu, pasinaudodamas nacionaline spauda, teigė, jog sąjungininkai siekia sunaikinti vokiečius.

Apeliavimas į prietarus

Naudojant emocionalius išsireiškimus, siekiama paveikti žmonių vertybes ir moralinį pasitenkinimą. Tam yra pasitelkiami šališki ir klaidinantys būdai.

Apeliavimas į mases

Masiniais renginiais siekiama įtikinti tikslinę auditoriją prisijungti prie taip pat besielgiančių žmonių.

Prisijungimas prie minios

Šis metodas sustiprina žmonių natūralų norą būti pergalingoje pusėje. Technika yra naudojama įtikinti auditoriją, jog programa yra nenugalimo masinio judėjimo išraiška ir jų pačių labui geriau prisijungti.

Gražūs žmonės

Tai propagandos tipas, kai yra vaizduojami įžymūs ar gražūs, laimingi žmonės. Tai padeda auditorijai galvoti, jog jei ji perka produktą ar seka tam tikra ideologija, taip pat bus laiminga ir sėkminga.

Melas

Tai tikslingas įvairių įvykių propagavimas, kuris yra pagrįstas tolesnių veiksmų seka. Tiesa ir melas yra sujungti į vieną didelę propagandinę mašiną, kurios tikslas yra visuomenėje pakeisti pagrindinių reiškinių suvokimą. Po Pirmojo pasaulinio karo programa „Dūris į vokiečių nugara“ tapo jų pralaimėjimo priežastimi ir tapo pateisinimu militaristinei, revanšistinės agresijos politikai.

Juoda-balta

Pristatant tik dvi produkto ar idėjos puses: blogąja ir gerąją, yra propaguojama, jog geresnioji yra vienintelis tinkamas pasirinkimas. Pavyzdžiui: „Tu arba su mumis, arba prieš mus…“

Klasikinis poveikis

Visi stuburiniai, įskaitant žmonės, reaguoja į „klasikinį poveikį“. Tai reiškia, jog, jei yra pristatomi du objektai: „A“ ir „B“, o „B“ žmogui sukelia neigiamą fizinę reakciją (pvz., pasibjaurėjimą), tuomet vėliau, kai bus pateikiamas objektas „A“, o „B“ – nebus, jis vis tiek sukels tokią pat būseną.

Nuoseklumas

Žmonės mėgsta būti nuoseklūs. Tarkim, kad apklausiantysis randa tam tikrą žmonių grupę, kuri neapkenčia jų pasirinkto kandidato į senatorių, bet myli aktorių X. Apklausiantieji naudoja aktoriaus X reklamą, kurioje jis palaiko kandidatą. Taip siekiama pakeisti žmonių požiūrį į kandidatą, kadangi žmonės negali pakęsti nenuoseklumo. Taip žmonės yra priversti arba nemėgti aktoriaus, arba pamėgti jiems siūlomą kandidatą.

Kognityvinis disonansas

Tapatinimasis, tai propagandininko bandymas supanašėti su auditorija, taip siekiant įgauti pasitikėjimą. Tapatumo pagrindas yra bendrų interesų ieškojimas bei tikslingas jų panaudojimas. Dažniausiai ir efektyviausiai tapatumas naudojamas tikslinėse auditorijose.^[6] Pavyzdžiui, politikas, priklausantis Vilniaus apskričiai, savo kalboje skirtoje Kretingos rajono gyventojams, gali naudoti žemaitiško tarimo ypatumus, su sąlyga susigretinti su gyventojais.

Asmenybės kultas

Asmenybės kultas atsiranda tada, kai asmuo naudoja žiniasklaidą tam, kad sukurtų idealizuotą ir didvyrišką viešą atvaizdą, dažnai naudodamas visišką meilikavimą ar pagyras. Tada sukurta didvyrio asmenybė pradeda ginti pozicijas, kurias propagandininkas trokšta skatinti. Pavyzdžiui, šiuolaikiniai propagandininkai samdo populiarias asmenybes, kad jos skatintų jų mintis ir/ar produktus.

Diktatūra

 

Ši technika tikisi supaprastinti auditorijos sprendimų priėmimo procesą vartojant atvaizdus ir žodžius, tiksliai nurodant kokius veiksmus reikia atlikti, šalinant bet kokius kitus galimus pasirinkimus. Dėdės Semo „aš noriu jūsų“ (angl. I want you) atvaizdas, skirtas šaukti žmones į armiją, yra šios technikos pavyzdys.

Dezinformacija

Dezinformacijos sukūrimas ar informacijos panaikinimas iš viešųjų išteklių, siekiant pateikti neteisingą informaciją apie asmens ar organizacijos veiksmus, apimant tiesioginę fotografijų, kino filmų, laidų, garsinių įrašų bei spausdintų dokumentų klastotę. Taip gadinant konkurento reputaciją bei keliant savąją.

„Geruolio“ vaidmuo

Dažniausiai ši technika naudojama pardavimų agentų. Tarkime, kad agentas nori parduoti prekę už 100 litų, nors žmonės už ją pasiryžę mokėti tik 50 litų. Agentas suprasdamas situaciją pakelia kainą iki 200 litų ir leidžia pirkėjui nusiderėti iki jo nustatytos 100 litų sumos. Taip sukuriamas „geruolio“ vaidmuo, padedantis pateikti viliojantį pasiūlymą.

Euforija

Šiai technikai naudojamas žmonių pasitenkinimo jausmas. Įvairūs renginiai, šventės, paradai, padedantis skatinti moralinę laimę.

Vėliavos kėlimas

Tai pastangos pateisinti veiksmą remiantis patriotiškumu ar teisinantis, kad veiksmas kai kuriuo atžvilgiu duos naudos šaliai ar grupei žmonių.

Pusiau tiesa

Pusiau tiesa yra apgaulingas tvirtinimas, kuris gali būti naudojamas keliomis formomis ir ir įtraukia dalį tiesos. Tvirtinimas galėtų būti dalinai arba visiškai teisingas, taip pat įmanoma naudoti skyrybą ar dviprasmybes kaip apgaulės elementus, ypač jei ketinama apgaudinėti, apeiti, apkaltinti ar iškreipti tiesą.

Melas ir apgavystė

Pozicija ir apgavystė gali būti daugelio propagandinės technikos pagrindu, apimdamos Ad Homimen argumentus, didelį melą, šmeižtą, pusiau tiesą ar bet kokią kitą techniką, kuri yra pagrįsta nesąžiningumu ar apgavyste. Pavyzdžiui, buvo manyta, kad daug politikų dažnai pagražindavo tiesą.

Žinių valdymas

Anot Adolfo Hitlerio, sumaniausia propagandinė technika neduos jokios naudos, jei vienas pagrindinis principas nebus naudojamas pastoviai – propaganda turi apsiriboti keliais punktais, kurie nuolatos bus kartojami.^[7][8] Ši mintis yra suderinta su klasikinio sąlygojimo principu taip pat, kaip mintimi apie „žinutės užtrukimą“.

Aplinkos kontrolė

Socialinės aplinkos bei idėjų kontrolė, naudojant socialinę žiniasklaidą.

Painiava, tyčinis neaiškumas, sutrikdymas

Pranešimas yra sąmoningai miglotas, kad auditorija galėtų susidaryti savas interpretacijas. Ketinimas suvilioti auditoriją neapibrėžtų frazių pagalba, neanalizuojant jų galiojimo ar nebandant nustatyti jų protingumo. Tai bandymas skatinti auditoriją susidaryti savas interpretacijas, neperteikiant aiškios žinutės.

Supaprastinimas

Palankus bendrumas auditorijoje yra panaudotas pateikti paprastus atsakymus į sudėtingas socialines, politines, ekonomines, ar karines problemas.

Racionalizacija (pasiteisinimai)

Asmenys ar grupės gali panaudoti palankų auditorijos bendrumą, kad racionalizuotų abejotinus aktus ar tikėjimus. Miglotos ir malonios frazės yra dažnai naudojamos, kad pateisintų tokius veiksmus ar tikėjimus.

Kartojimas

Tai yra tam tikro simbolio ar šūkio kartojimas, kad auditorija atsimintų tai. Tai gali būti atvaizdo, šūkio ar žodžių derinio formoje.

Šūkiai

Šūkis yra santrauka, žymi frazė, kuri gali apimti žymėjimą ir šabloninimą. Kitą vertus, šūkiai gali būti sukurti tam, kad palaikytų samprotautas mintis, praktiškai jie yra linkę veikti tiktai kaip emocionalūs kreipimaisi.

Stereotipų naudojimas

Šis metodas bando žadinti auditorijos prietarus išskiriant propagandinės kampanijos objektus, kurių tikslinė auditorija bijo, nekenčia, bjaurisi arba nepageidauja. Pavyzdžiui, aprašant apie užsienio šalį ar socialinę grupę galima sutelkti dėmesį į stereotipinius požymius, kurių skaitytojas tikisi, nors jie toli gražu neperteikia visos šalies ar tam tikros grupės. Grafikos propagandoje, įskaitant karo plakatus, gali būti vaizduojami priešai su stereotipiniais rasės bruožais.

Šiaudinė baidyklė

Šiaudinės baidyklės argumentas yra neformalus klaidinimas, pagrįstas oponento pozicijos iškraipymu. „Pulti šiaudinę baidyklę“ (to attack a straw man) reiškia sukurti iliuziją: siekiant paneigti teiginį, iš tikrųjų jį pakeisti paviršutiniškai panašiu teiginiu (šiaudinė baidyklė) ir tada jį paneigti, o iš tikrųjų pirminis teiginys nebuvo paneigtas.

Atsiliepimas, rekomendacijos

Atsiliepimai yra citatos (nebūtinai pagal kontekstą), ypač siekiant paremti arba atmesti tam tikrą politinę kryptį, veiksmus, programą arba asmenybę. Asmenybės reputacija ar vaidmuo (ekspertas, gerbiamas visuomenės veikėjas, ir t. t.), kuris yra cituojamas, yra specialiai išnaudojami. Propagandinėje žinutėje gerbiamų žmonių ar autoritetų atsiliepimai turi ypatingą poveikį. Tai daroma siekiant paskatinti tikslinę auditoriją identifikuoti save su autoritetu arba priimti autoriteto nuomones ir įsitikinimus lyg jų pačių.

Trečiosios šalies technika

Veikia principu, kad žmonės yra labiau linkę sutikti su iš pažiūros nepriklausomo informacijos šaltino argumentais nei su tam tikrų suinteresuotųjų šalių argumentais. Tai yra rinkodaros strategija, naudojama ryšiuose su visuomene, kai iš anksto apgalvota žinutė yra paskleidžiamą lyg „iš žiniasklaidos lūpų“. Trečiosios šalies technika gali būti įvairių formų: nuo žurnalistų samdymo, kurie praneštų teigiamą žinutę apie organizaciją iki mokslininkų pasitelkimo organizacijos viduje, kurie gali iš anksto suformuoti išvadas ir jas pateikti visuomenei.

Užsienio šalių vyriausybės, ypač tos, kurioms priklauso paklausūs komerciniai produktai ir paslaugos, dažnai paremia savo poziciją per šių prekių reklamas, nes tikslinė auditorija ne tik neįtaria galimos paslėptos žinutės, bet taip pat atviriau priima pranešimą, kai psichikos būklė sugeria informaciją iš televizijos reklamos, skaitant žurnalą ar skelbimus viešosiose erdvėse. Puikiausias pavyzdys šios technikos panaudojimo yra reklamos kampanijų rengimas skatinant tarptautines keliones. Užsienio šalių ir paslaugų reklama gali turėti tipišką tikslą padidinti pajamas pritraukiant daugiau turistų, tačiau kai kurios kelionių kampanijos gali turėti papildomą arba alternatyvų siekį – reklamuoti teigiamas emocijas arba pagerinti jau esamas tarp tikslinės auditorijos apie tam tikrą tautą ar regioną. Įprasta, kad reklamos apie šalis yra rengiamos ir platinamos tų šalių ministerijų, todėl dažnai jos taip pat turi politinį pareiškimą ir/arba vaizduoja pageidaujamą užsienio politikos suvokimą. Be to, nemažas skaičius oro linijų ir su kelionėmis susijusių paslaugų, kurios yra reklamuojamos atskirai nuo šalies, taip pat priklauso atitinkamoms vyriausybėms; pavyzdžiui, Emirates Airlines (Dubajus), Singapore Airlines (Singapūras), Qatar Airways (Kataras), China Airlines (Taivanas/Kinija), ir Air China (Kinijos Liaudies Respublika). Atskleisdamos savo priklausomybę tam tikrai šaliai, oro linijos ir kitos paslaugos, teigiamai ir maloniai reklamuoja šalį gyventojams užsienyje, tokiu būdu paruošiant ir sušvelninant visuomenės įspūdį ateityje.

Perkėlimas

Taip pat vadinama – asociacija, tai yra technika, kuri apima vieno asmens, objekto ar vertybių teigiamų ar neigiamų savybių primetimą kitam, siekiant, kad antrasis būtų labiau priimtinas arba diskredituotas. Tai auditorijai sukelia emocinį atsaką, kuris skatina identifikuoti save su pripažintu autoritetu. Dažnai panaudojamos vizualinės priemonės – naudojami simboliai (pvz., svastikos), uždėti ant kito vizualinio vaizdo (pvz., logotipai). Šie simboliai gali būti naudojami vietoj žodžių.

Atrankinė tiesa

Richard Crossman, Didžiosios Britanijos Psichologinio karo tarnybos (PWD) Aukščiausios vadavietės ekspedicinėse pajėgose (SHAEF) direktoriaus pavaduotojas Antrojo pasaulinio karo metu sakė: „Propagandoje tiesa apsimoka. Tai visiškai iliuzija galvoti apie puikų propagandistą kaip apie profesionalų melagį. Puikus propagandistas yra žmogus, kuris sako tiesą, arba atrinktą tiesą, kuri yra būtina pasiekti jo tikslui bei pasakoja tokiu būdu, jog gavėjas nemano, kad susiduria su propaganda. Propagandos menas nėra mokėti meluoti, tačiau atsirinkti reikalingą tiesą ir perduoti ją sumaišytą su tiesa, kurią auditoriją nori išgirsti“.^[9]

Vertybiniai žodžiai

Tai yra tikslinės auditorijos vertybių sistemoje esantys žodžiai, kurie sukuria teigiamą įvaizdį, kai pridedamas prie asmens ar iškelto klausimo. Taika, laimė, saugumas, išmintingas vadovavimas, laisvė, tiesa ir t. t. yra vertybiniai žodžiai. Dauguma religingumą laiko vertybe, todėl naudoti asociacijas su šia savybe yra naudinga. Šių žodžių naudojimas laikomas pervedimo propagandos technika.

Socialinės psichologijos sritis apima įtikinimo tyrimą. Socialiniai psichologai gali būti sociologai ar psichologai. Sritis apima daugybę teorijų ir metodų siekiant suprasti įtikinėjimą. Pavyzdžiui, komunikacijos teorija išskiria, kad žmonės gali būti labiau įtikinti remiantis komunikatoriaus patikimumu, kompetencija ir patrauklumu. Detalizavimo tikimybės modelis bei euristiniai įtikinėjimo modeliai rodo, kad daug veiksnių (pvz., pranešimo gavėjo interesuotumo laipsnis) daro įtaką, kokiu laipsnių žmonės priima įtikinėjimo veiksnius. Nobelio premijos laureatas psichologas Herbert A. Simon laimėjo Nobelio premiją už savo teoriją, kad žmonės yra pažinimo šykštuoliai. Tai reiškia, kad masinės informacijos visuomenėje žmonės yra priversti priimti sprendimus greitai ir dažnai paviršutiniškai, o ne logiškai.

Socialinės pažinimo/kognityvinės teorijos rodo, kad žmonės turi įgimtą polinkį (šališkumą), kaip jie suvokia pasaulį, ir šie polinkiai gali būti naudojami siekiant manipuliuoti žmonėmis. Pavyzdžiui, žmonės linkę manyti, kad žmonių nelaimė (pvz., skurdas) yra asmens padarinys ir sumenkina išorinius veiksnius (pvz., gimimą skurde). Šis polinkis yra vadinamas Pagrindinių savybių klaida. Savi-pasitenkinimo būsena atsiranda, kai žmonės tiki tuo, kas jiems buvo pasakyta, jie yra. Propaganda dažnai žaidžia su žmonių esamais polinkiais. Pavyzdžiui, kontrolės iliuzija, remiasi žmonių tariamai įgimtu troškimu tikėti, kad jie gali ir turi kontroliuoti savo gyvenimą. Propagandistai dažnai įrodinėja savo mintis, teigdami, kad kažkas bando atimti tavo kontrolę. Pavyzdžiui, respublikonai dažnai teigia, kad demokratai bando kontroliuoti tave primesdami daugiau valdžios tavo privačiame gyvenime ir siekia atimti tavo perkamąją galią nustatydami didesnius mokesčius, o demokratai dažnai teigia, kad respublikonai valdo dideles korporacijas, kurios bando padaryti įtaką rinkimams pinigais, valdžia ir atimti iš tavęs darbą, sveikatą ir t. t. Pagal abiejų partijų analizę, šie teiginiai dažnai yra netiesa.^[10]

Vaidmenų teorija dažnai naudojama siekiant nustatyti tinkamą idėją, nes ji yra susijusi su vaidmeniu. Pavyzdžiui, viešųjų ryšių įmonė „Leo Burnett Worldwide“ naudojo „Marlboro“ vyrą įtikinti vyrus, kad „Marlboro“ cigaretės buvo kieto, rizikuojančio maištininko kaubojaus dalis, kuris buvo bebaimis vėžio grėsmės akivaizdoje. Kampanija keturis kartus išaugino cigarečių pardavimus. Žinoma, rūkymas neturi nieko bendro su buvimo kaubojumi ar maištininku. Tai fantazija, bet kampanijos sėkmė yra suderinamas su vaidmenų teorijos principais. Iš tiesų, trys aktoriai, kurie vaidino Marlboro vyrą mirė nuo plaučių vėžio.

 

Propagandos modelis Edward S. Herman ir Noam Chomsky iškelta teorija, kuri ginčija sisteminius polinkius žiniasklaidoje ir siekia juos paaiškinti pagal struktūrines ekonomines priežastis.

XX a. buvo būdingi trys didelės politinės svarbos pokyčiai: demokratijos augimas, įmonių galios augimas, įmonių propagandos, siekiant apsaugoti įmonių galią prieš demokratiją, augimas.^[11][12]

Pirmą kartą propagandos modelis pristatytas 1988 m. jų knygoje „Gamybinis sutikimas: žiniasklaidos politinė ekonomika“ (Manufacturing Consent: the Political Economy of the Mass Media), propagandos modelis žvelgia į privačias žiniasklaidos priemones, kaip įmones, parduodančias produktus – skaitytojus ir žiūrovus (o ne naujienas) – kitoms įmonėms (reklamos užsakovai) ir visų pirma priklauso nuo vyriausybės ir verslo informacijos ir propagandos. Teorija iškelia penkių bendrųjų „filtrų“ klasių sąlygą, kuri lemia, kokio tipo žinia pateikiama žiniasklaidos priemonėse: priemonės nuosavybė, priemonės finansavimas, naujienų kilmė, aštri kritika ir anti-komunistinė ideologija.

Pirmieji trys (nuosavybė, finansavimas, ir kilmė) paprastai yra autorių laikomi svarbiausiais. Nors šis modelis iš esmės buvo grindžiamas Jungtinių Amerikos Valstijų žiniasklaidos apibūdinimu, Chomsky ir Herman teigia, kad teorija yra vienodai taikoma bet kurioje šalyje, kurioje vyrauja panašūs ekonomikos struktūros ir organizavimo principai. Po Sovietų Sąjungos suirimo, Chomsky teigė, jog terorizmas ir islamas būtų naujas filtras, pakeisiantis komunizmą.

 

Epistemologinis nuopelno modelis yra būdas suvokti Sheryl Tuttle Ross propagandos supratimą, kurį ji išsamiai aprašė savo 2002 m. straipsnyje „Journal of Aesthetic Education“ leidinyje pavadinimu „Propagandos supratimas: episteminiais nuopelno modelis ir jo taikymas mene“ (Understanding Propaganda: The Epistemic Merit Model and Its Application to Art).^[13] Ross sukūrė episteminį nuopelno modelį, nes buvo susirūpinusi dėl siaurų, klaidinančių propagandos apibrėžimų. Ji supriešina savo modelį su popiežiaus Grigalius XV, Propagandos analizės instituto, Alfred Lee, FC Bartlett ir Hans Speier idėjomis. Tvirtindama, kad kiekvieno jų atitinkami propagandos svarstymai yra per siauri, Ross pasiūlė savo variantą.

Ross teigia, kad norint tinkamai aptarti propagandą, būtina atkreipti dėmesį į trejopą komunikacijos modelį: siuntėjas-žinutė-gavėjas. „Tai … propaganda įtraukia… tą, kuris siekia įtikinti (siuntėjas) [kuris tai] daro tyčia, įtikinėjimo tikslą (gavėjas) ir priemonę, šiam tikslui pasiekti (žinutė). „ Yra keturios sąlygos, kad žinutė būtų laikoma propaganda. Propaganda siejasi su ketinimu įtikinti. Taip pat propaganda yra išsiųsta sociopolitinės įstaigos, organizacijos ar motyvo vardu. Be to, propagandos gavėjas yra socialiai reikšminga žmonių grupė. Galiausiai, propaganda yra epistemogoliška kova ginčyti kitų mintis.

Ross teigia, kad yra neteisinga sakyti, jog propaganda yra tiesiog klaidinga arba, kad ji yra sąlyginė melui, nes dažnai propagandistas tiki tuo, ką jis/ji perduoda. Kitaip tariant, tai nebūtinai melas, jeigu asmuo, kuris perduoda propagandą bando įtikinti jus tuo, kuo jis iš tikrųjų tiki. „Propagandisto tikslas yra sukurti patikimumo pavidalą.“ Melagingi pareiškimai, blogi argumentai, amoralūs nurodymai, taip pat netinkamos metaforos (ir kiti literatūros tropai) yra epistemiškai silpni dalykai.

Per visą istoriją tie, kurie norėjo įtikinti, naudojo žinutės išsiuntimo meną. Tai gali būti pasiekta samdant menininkus, propagandos išreiškimo tikslui, arba investuojant naujas prasmes į ankstesnį nepolitinį darbą. Todėl Ross teigia, yra svarbu atsižvelgti į jos „priėmimo sąlygas [ir] jos naudojimo sąlygas“.

 

Pirmoji primityvios formos propaganda kaip žmonių veikla egzistavo visais laikais nuo tada, kada galima rasti patikimų įrodymų – rašytinių šaltinių. Behistuno įrašai (515 m. pr. m. e.), parašyti Persijos imperijos valdovo Darijaus I vardu bei skelbiantys apie Darijaus I atėjimą į valdžią, daugumos istorikų nuomone yra vertinami kaip ankstyvasis propagandos reiškinys.^[14] Senovės Indijos mokslo veikale „Arthašastros“, parašytame mokslininko, politologijos profesoriaus ir senovės Indijos Maurjų imperijos ministro pirmininko Čanakjos (350–283 m. pr. m. e.), aptariama propaganda išsamiau, pavyzdžiui, kaip skleisti propagandą ir kaip ją taikyti kare. Šio profesoriaus studentas Čandragupta Maurja (340–293 m. pr. m. e.), Maurjų imperijos įkūrėjas, aprašytus metodus naudojo pasiekti galiai ir valdžiai.^[15]

Romėno Tito Livijaus (59 m. pr. m. e. – 17 m. e. m.) įrašai yra laikomi proromėniškuoju kūrinio apie propagandą šedevru. Kitas ankstyvosios propagandos pavyzdys yra XII a. laikų veikalas „The War of the Irish with the Foreigners“, kurio autorius Dál gCais vietinius Airijos žemių gyventojus pavaizdavo kaip teisėtus Airijos piliečius, turinčius teisę kovoti už savo šalį bei ją ginti.

Reformacijos metu propaganda stipriai prisidėjo prie spaudos plitimo visoje Europoje ir ypatingai Vokietijoje. Vokietijoje tai sukėlė naujas idėjas, mintis, visuomenė pradėjo laisvėti ir galvoti, jog tikėjimas yra prieinamas visiems ir visuomenė pati galinti spręsti iškylančias Bažnyčios problemas. Prieš XVI a. apie tai nebuvo drįsta net pagalvoti.

Spauda buvo išrasta maždaug 1450 m. Vokietijoje, Mainco mieste, ir greitai išplito į kitus didžiuosius miestus visoje Europoje. Iki Reformacijos pradžios (1517 m.) jau buvo daugiau nei 200 spaudos centrų pagrindiniuose Europos miestuose. Šie centrai tapo pirmaisiais reformatorių ir kontreformatorių veikalų gamintojais.^[16]

Propaganda paprastai suprantama kaip šiuolaikinis reiškinys, atsiradęs iš išsilavinusios, politiškai aktyvios ir žiniasklaidos informuojamos visuomenės sukūrimo, kur valdžios įstaigos matė augantį poreikį valdyti viešąją nuomonę savo politikos naudai. Žymus pavyzdys turbūt būtų 1857 m. Indijos sukilimas, kur Indijos sipajai maištavo prieš britiškais Rytų Indijos kompanijos taisykles Indijoje. Atvejai, kai indų sukilėliai išžagindavo anglų moteris ar merginas buvo stipriai išpūsti britų spaudoje, kad pateisintų Britanijos kolonializmą Indijos subkontinente.^[17] Tuo metu britų laikraščiai išspausdino daugybę straipsnių, kaip anglės moterys ir merginos yra prievartaujamos indų sukilėlių. Vėliau buvo išsiaiškinta, kad kai kurios istorijos buvo netikros, sukurtos tam, kad būtų galima išlaikyti paplitusį stereotipą, kad vietiniai Indijos žmonės yra laukiniai, o britų kolonistų misija yra paversti šiuos laukinius civilizuotais; ši misija kartais vadinama „Baltojo žmogaus prievolė“. Vienas „The Times“ išspausdintų straipsnių apie atvejį, kai 48 anglės mergaitės nuo dešimties iki keturiolikos metų buvo išprievartautos indų sukilėlių Delyje, buvo Karlo Markso sukritikuotas kaip melaginga propaganda, nes, jo teigimu, ši istorija buvo papasakota vieno dvasininko iš Bangaloro miesto, toli nuo maišto židinio.^[18]

Gabrielio Tardo „Imitacijos dėsniai“ (1890) ir Gustavo Le Bono „Minia: visuotinės minties tyrimas“ (1897) buvo du pirmieji veikalai apie propagandos technikas, vėliau paveikę daug kitų rašytojų, įskaitant Zigmundą Froidą. Hitlerio „Mano kova“ yra stipriai paveikta Le Bono teorijų.

 

Pirmasis vyriausybinės propagandos proveržis buvo iššauktas po 1914 m. prasidėjusio karo. Konkrečiai britų ir vokiečių vyriausybės stipriai padidino propagandos, skirtos įtikinti žmones savo motyvų teisumu ir pergalės neišvengiamumu.

Karo pradžioje vokiečiai turėjo pusiau oficialų propagandos mechanizmą. Žurnalistas Matthias Erzberger įsteigė Centrinį biurą užsienio tarnyboms (Zentralstelle für Auslandsdienst), kuris skleidė propagandą neutralioms tautoms (ypač po invazijos Belgijoje). Nors Vokietijos povandeniniai kabeliai karo pradžioje buvo nukirpti britų, vokiečiai pasikliovė savo radijo stotimi Nauen Transmitter Station ir transliavo savo provokiškas naujienas pasauliui. Tarp kitų technologijų reikėtų paminėti ir mobilius kino teatrus, kurie buvo nusiųsti į frontą linksminti kareivių. Kronikos vaizdavo įvykius su provokišku požiūriu. Vokiečių plakatuose buvo orientuojamasi į karo tematiką, kuri dažnai buvo susijusi su germanų mitologija.

Britų propaganda Pirmojo pasaulinio karo metu buvo vadinama „įspūdingu improvizacijos manevru“ ir buvo skubiai išplėsta karo pradžioje. Vadovaujant Charles Masterman buvo žengta „Velingtono namų“ link. Britų pastangos netrukus perėjo į biurą, vadinamą M17, ir stipriai pranoko vokiečius tiek kokybe, tiek gebėjimu paveikti visuomenės nuotaiką.^[19]

Britų propaganda pasižymėjo tinkamų žodžių naudojimu tam, kad sukurtų tikslią ir autoritetingą prasmę. To pavyzdžiu galėtų būti paprastas plakatas, kuriame vaizduojami du vaikai, klausiantys savo susigūžusio tėvo: „Tėveli, o ką tu veikei Didžiajame kare?“ Įspūdingas propagandos tvano efektas gali būti matomas iš labai teigiamos reakcijos į lordo Horacijaus Kitčenerio rekrutų ėmimą. Armijos centrai buvo užplūsti savanorių, o šalyje buvo jaučiamas milžiniškas patriotinių nuotaikų pakilimas. Tai buvo ilgalaikis propagandos antplūdžio sukeltas efektas, nepaisant sparčiai augančių karo aukų skaičiaus.

Britų propaganda turėjo du pagrindinius tikslus. Buvo apeliuojama į nacionalinės garbės ir prestižo jausmą, o vėliau buvo pradėta skatinti neapykanta „žiauriesiems vokiečiams“. Priešai buvo nuolat efektyviai demonizuojami; tiek Britanijoje, tiek JAV buvo skleidžiamos žiaurios istorijos apie belgių vienuolių žaginimus ir vaikų žudymus. Taip pat didelis burbulas buvo išpūstas iš Editos Cavell, britų seselės, padėjusios karo belaisviams pabėgti, egzekucijos. Buvo netgi skleidžiami kaltinimai, kad vokiečiai pastatė fabrikus, kuriuose lavonai yra perdirbami į riebalų produktus, kurie buvo naudojami industrinių produktų, tokių kaip nitroglicerinas, gamybai.

JAV prieš paskelbdama karą 1917 m. įkūrė propagandos departamentą. JAV prezidentas Vudrou Vilsonas pasamdė Valterį Lipmaną ir Edvardą Berneisą dalyvauti Creel komitete, kuri siekė paveikti viešąją nuomonę ir dalyvauti kare Jungtinės Karalystės pusėje. Creel komitetas iš anksto paruošė viešas kalbas, pavadinimu „Keturių minučių vyrai“, viešiems priėmimams ir tuo pačiu paskatino amerikietiškos spaudos cenzūrą.

Po Pirmojo pasaulinio karo, propaganda įgijo neigiamą konotaciją. Tai iš dalies buvo dėl 1920 m. Knygos „How We Advertised America: the First Telling of the Amazing Story of the Committee on Public Information that Carried the Gospel of Americanism to Every Corner of the Globe“, kurioje Creel komiteto įtakai ir propagandos galiai buvo skiriamas itin didelis dėmesys. Komitetas buvo toks nepopuliarus, jog po Pirmojo pasaulinio karo Kongresas uždarė komiteto veiklą.^[20]

Creel komiteto karo propagandos kampanija per 6 mėn. sukūrė tiek stiprios antivokiškos informacijos, jog ji ilgam paveikė JAV verslą (taip pat ir Adolfą Hitlerį) ir turėjo potencialą virsti milžiniško masto propaganda, kuri kontroliuotų bei formuotų viešąją nuomonę.^[21]

 

Rusijos revoliucionieriai XIX ir XX a. išskyrė du skirtingus aspektus angliškam terminui propaganda. Jų terminologija apima du terminus: agitacija (агитация) ir propaganda (пропаганда). Agitacinė propaganda yra būdinga ne tik Sovietų Sąjungai, kaip dažnai manoma, nes dar iki Spalio revoliucijos tai buvo viena pagrindinių marksizmo aktyvistų veikimo priemonių. Agitacinės propagandos svarba Marksizmo teorijoje šiais laikais gali būti laikoma Trockizmo dalimi.

Sovietinė propaganda reiškė revoliucinių idėjų skleidimą, Markso mokymus bei teoriniais ir praktines Marksizmo ekonomikos žinias. Agitacija reiškė palankios viešosios nuomonės formavimą ir politinių neramumų malšinimą. Nei propaganda, nei agitacija neturėjo savyje neigiamų kanotacijų kaip tai yra dabar. Didindami valstybinės propagandos mastus, bolševikai daug keliavo skleisdami dezinformaciją. Sovietų Sąjungą valdant Josifui Stalinui, 1930 m. buvo pastatytas didžiausias fiksuotųjų sparnų orlaivis Tupolev ANT-20, kurio pagalba politiniai asmenys galėjo skleisti propagandines idėjas dar plačiau. Orlaivis buvo pavadintas žymaus Sovietų Sąjungos rašytojo Maksimo Gorkio vardu, kuris tuo metu neseniai buvo grįžęs iš kelionės orlaiviu į fašistinę Italiją. Orlaivyje buvo įmontuota galingo radijo, pavadinimu „Balsas iš dangaus“, spausdinimo ir skrajučių mėtymo iš orlaivio mašina, fotolaboratorija, projektorius filmams rodyti, biblioteka. Orlaivis galėjo būti išardomas ir vežamas geležinkeliais, jeigu reikia. Šis orlaivis milžinas pasiekė ne vieną pasaulio rekordą.

Edvardas Berneisas, Froido sūnėnas, kuris XX a.^[22] pr. parašė knygą „Propaganda“, sudarė naujus terminus „minios nuomonė“ ir „gamybos leidimas“, svarbias sąvokas praktikėje propagandoje. Jis rašė:^[23]

„Sąmoninga ir protinga masių susistemintų įpročių ir nuomonių manipuliacija yra svarbus elementas demokratinėje visuomenėje. Tie, kurie manipuliuoja šį neregimą visuomenės mechanizmą, sukuria nematomą vyriausybę, kuri ir yra tikroji šalies valdžia. Mes esame valdomi, mūsų mintys yra supuvusios, mūsų pomėgiai suformuoti, mūsų idėjos įteigtos dažniausiai žmonių, apie kuriuos mes net nesame girdėję. Tai yra būdo, kuriuo mūsų demokratiška visuomenė sukurta, logiškas rezultatas. Milžiniškas skaičius žmonių turi taip sąveikauti, kad jie galėtų gyventi kartu ir sukurtų sklandžiai veikiančią visuomenę.“

Adam Curtis rinkmena „Century of the Self“ turėjo didelę įtaką viešiesiems ryšiams ir politikai paskutinįjį šimtmetį. Valteris Lipmanas savo veikale „Viešoji nuomonė“ (1922) nagrinėjo temą JAV reklamavimo iniciatyva ir viešųjų ryšių mokslo pradininkas Edvardas Berneisas.^[24] Remiantis Alex Carey, vienas skiriamasis XX a. bruožas buvo specializavimasis propagandoje ir jos įtvirtinimas. Tai tapo vis labiau pastebima, falsifikuota ir sąmoninga vyriausybės ir verslo sektoriaus taktika.^[25]

Pagrindinis straipsnis – nacistinė propaganda.

Didžioji propagandos dalis Vokietijoje skleidė Viešojo švietimo ir propagandos ministerija. Jozefas Gebelsas buvo paskirtas atsakingu asmeniu už šią ministeriją neilgai trukus po Adolfo Hitlerio atėjimo į valdžią 1933 m. Visi žurnalistai, rašytojai bei menininkai buvo priversti užsiregistruoti į ministerijai pavaldžius skyrius tokius kaip spaudos, menų, muzikos, teatro, kino, literatūros ar radijo.

Naciai tikėjo, jog propaganda yra gyvybiškai svarbus įrankis pasiekti tikslus. Adolfas Hilteris, Vokietijos fiureris, buvo sužavėtas Sąjungininkų propagandos galia Pirmojo pasaulinio karo metu ir tikėjo, jog tai buvo pagrindinė moralės žlugimo ir maištų Vokietijos teritorijoje bei kariniam Vokietijos laivyne priežastis 1918 m. Adolfas Hitleris susitikdavo beveik kiekvieną dieną su Jozefu Gebelsu pasikalbėti apie visas naujienas. Paskiau susitikdavo su aukštais ministerijos pareigūnais perduoti oficialią partijos poziciją pasaulinių įvykių klausimais. Transliuotojai ir žurnalistai reikalavo išankstinio patvirtinimo prieš tai, kai jų darbai buvo pradėti platinti. Spausdindami plakatus, leisdami filmus ir knygas naciai siekė skleisti savo įsitikinimus.

Antro pasaulinio karo metu propaganda buvo naudojama kaip karo ginklas, remiantis Pirmojo pasaulinio karo metu naudota propaganda kaip patirtimi abiejų Adolfo Hitlerio propagandos skleidėjų Jozefo Gebelso ir britų karo politinio pareigūno bei JAV karo informacijos biuro.

 

Tiek Vakarų Europa, tiek Sovietų Sąjunga plačiai naudojo propagandą Šaltojo karo metu. Abi pusės naudojo filmus, televiziją ir radiją tam, kad paveiktų savo, priešingos pusės bei Trečiojo pasaulio šalių gyventojus. JAV informacijos agentūra veikė kaip oficiali valdžios radijo stotis, pavadinimu „Amerikos balsas“. „Laisvosios Europos radijas“ ir „Laisvės radijas“ buvo iš dalies remiami Centrinės žvalgybos agentūros su sąlyga, jog žiniose bus naudojama pilkoji propaganda ir pramoginės programos Rytų Europai bei Sovietų Sąjungai. Sovietų Sąjungos oficiali valstybinė stotis, „Maskvos radijas“, naudoja baltą propagandą tuo tarpu, kai „Radijo laisvė“ ir „Laisvė“ transliuoja pilką propagandą. Abi pusės taip pat transliuoja ir juodą propagandą, tačiau tik krizių metu.

1948 m. Jungtinės Karalystės užsienio biuras sukūrė Informacijos tyrimų departamentą, kuris perėmė patirtį iš karo ir pokario padalinių tokių kaip Informacijos ministerija ir skleidė propagandą per įvairiausius medijų kanalus kaip BBC spaudą.^[26][27]

Jungtinės Karalystės tyrimų biuro pagrindiniai tikslai buvo Trečiojo pasaulio šalyse.^[28] Taip pat tai buvo naudojama britų žiniasklaidos ir nuomonės formavime. Teikiant medžiagą BBC World Service buvo sudaryti slapti sąrašai, patvirtinti žurnalistų ir profesinių sąjungų, kurioms buvo siūloma medžiaga, nors ne visada joms priimtina.

Ideologinis ir platesnis konfliktas tarp Sovietų Sąjungos ir Kinijos Liaudies Respublikos baigėsi daugybe pasieninių operacijų. Viena iš šio periodo technikų buvo „atgalinė transliacija“, kurios metu radio programa buvo įrašoma ir eteryje transliuojama atbulomis (tai buvo daroma tam, kad žinutė skirta kitai vyriausybei, galėtų būti transliuojama, tačiau paprastas klausytojas negalėtų suprasti turinio).

Komunistinių šalių, konkrečiai Rusijos, propagandoje buvo pabrėžiamos socialinės problemos, tokios kaip skurdas ir nesąjunginiai vyriausybės veiksmai. Kapitalistinių šalių darbininkai buvo vaizduojami kaip ideologiškai uždari. Propaganda tvirtino, jog turtingi JAV piliečiai savo pinigus susikrovė iš ginklų gamybos. Tai pat buvo tvirtinama, kad JAV stiprios rasizmo ar neofašizmo idėjos.

Vakarų propaganda, vaizduodama komunistines šalis, stengėsi pavaizduoti gyventojo, laikomo įkaitu vyriausybės, kuri „plauna jam smegenis“, paveikslą. Vakarai taip pat sukūrė Rytų baimę, vaizduodami agresyvią Sovietų Sąjungą. Jungtinėms Amerikos Valstijoms Kuba buvo pagrindinis propagandos šaltinis ir taikinys tiek CŽV, tiek Kubos pabėgėlių grupėms.

Džordžo Orvelo romanai „Gyvulių ūkis“ ir „1984-ieji“ yra knygos, faktiškai naudojamos propagandai. Nors jų veiksmas vyksta ne Sovietų Sąjungoje, šios knygos yra apie totalitarinius režimus, kurie nuolat politiniais tikslais iškraipo kalbą. Šie romanai buvo naudojami atvirai propagandai. Pavyzdžiui, CŽV savais tikslais 1950 m. slapta suorganizavo „Gyvulių ūkio“, kaip animacinio filmo, su nedideliai scenarijaus pakeitimais, pasirodymą.^[29]

Kaip priemonė kontroliuoti žmonių nuomonę, propaganda buvo plačiai naudojama komunistinių ir kapitalistinių (JAV) jėgų. Radijo stotys, tokios kaip „Hanojaus radijas“ buvo neatsiejama Šiaurės Vietnamo propagandos operacijų dalis. Komunistinio Vietnamo politikas Mai Chi Tao, komentuodamas propagandos naudojimą, teigė:^[30]

„Ho Chi Minh gali būti blogas žmogus; Niksonas gali būti didis žmogus. Amerikiečiai gali turėti teisingas priežastis; mes galime neturėti teisingų priežasčių. Bet mes laimėjome, o amerikiečiai pralaimėjo, nes mes įtikinome žmones, kad Ho Chi Minh yra didis žmogus, kad Niksonas yra žudikas ir kad amerikiečiai yra okupantai. Pagrindinis veiksnys yra žmonių ir jų nuomonės kontrolė. Tik Marksizmas-Leninizmas gali tai padaryti.“

Dramatiškų 1989 metų revoliucijų Centrinėje ir Rytų Europoje metu propagandiniai plakatai buvo svarbus ginklas opozicijos rankose. Spausdinti ir rankų darbo plakatai atsirado ant Berlyno sienos, Švento Wenceslas statulos Prahoje, aplink nepažymėtą Imrės Nadžio kapą Budapešte ir tai buvo svarbu demokratiniams pokyčiams.

Federalines Jugoslavijos ir Kroatijos valdžia propagandą naudojo kaip karinę strategiją Jugoslavijos karų metu.

Propagandos dėka žmonėms kėlė baimę ir neapykantą. Ypatingai serbai buvo kurstomi prieš kitas etnines grupes (bosnius, kroatus, albanus ir kitus svetimšalius).^[31] Serbijos žiniasklaida dėjo daug pastangų išteisindama, persvarstydama ir neigdama galybę karo nusikaltimais kaltinamų serbų, kurie vykdė karinius veiksmus prieš svetimšalius Jugoslavijos karo metu. Pasak tarptautinio kriminalinio tribunolo buvusiai Jugoslavijai (ICTY) išvadų prieš Serbijos politinius ir karinius lyderius, Bosnijos karo metu, propaganda buvo serbų lyderių strateginio plano dalis, nukreipta į serbų gyvenamas vietas Bosnijoje ir Hercegovinoje, kartu siekant užimti šias teritorijas ir sukurti nepriklausomą serbų valstybę, iš kurios dauguma kitataučių būtų iškeldinti. Serbijos lyderiai suprato, kad tokia strategija gali būti įgyvendinta tik naudojant jėgą ir įbauginat, tokiu būdu vykdant karinius nusikaltimus.^[32][33]

Kroatai taip pat naudojo propaganda: prieš serbus nuolatos, prieš bosnius 1992–1994 m. Kroatijos-Bosnijos karo metu. Tai buvo didžioji Bosnijos karo dalis. Lašva slėnio „etninio valymo“ metu Kroatijos kariai užėmė televizijos transliavimo stotį (pvz., Skradne), čia sukūrė savo televiziją ir radijų tam, kad išlaikytų vietinę propagandą. Užgrobė viešas institucijas, iškėlė Kroatijos vėliavą ir įvedė nauja vietinę valiutą – Kroatijos dinarą. Šiuo laikotarpiu Busovačos bosniai buvo priversti pasirašyti priklausomybės Kroatijai aktą, jausti galybes užpuolimų prekybos ir verslo vietose. Vietiniai bijojo tapti masinių nusikaltinų aukomis ir palaipsniui paliko šia teritoriją.^[34]

Pasak ICTY teismo rūmų, Blaškičiaus byloje kroatų valdžią sukūrė Kiseliako nacionalistinė propaganda. Panaši situacija susiklostė Mostare ir Gorni Vakufe. Čia veikė radijo stotis Radio Uskoplje. Taip pat vietinė propaganda, kontroliuojama kroatų, darė poveikį Bosnijoje ir Herzegovinoje. Čia ji buvo palaikoma dienraščių, kaip „Večernji list“, ir Kroatijos radijo-televizijos bei ypač kontroversiškųjų žurnalistų, kaip Dijana Čuljak ir Smiljko Šagolj. Pastaruosius kaltino bosnių aukų šeimos dėl karo teisiamųjų žudynių kurstymo, kai žurnalistai transliavo reportažą apie įtariamuosius teroristus, kuriuos sulaikė kroatų kariai, nelaisvėje laikę civilius. Karo teisiamųjų lavonai vėliau buvo rasti masinėje kapavietėje Gorancių kaime. Kroatijos radijas-televizija pristatė kroatų užpuolimą Mostare, kaip bostniu ir islamistų ataką prieš Kroatus alijanse su serbais. Pasak ICTY, pirmomis 1993 m. gegužės mėn. valandomis kroatų gynybos taryba (HVO) atakavo Mostarą naudodamasi artilerija, minosvaidžiais, sunkiaisiais ginklais ir lengvaisiais šauliais.

Kroatų gynybos taryba (HVO) kontroliavo visus kelius, vedančius į Mostarą ir tarptautinės organizacijos nebuvo įleidžiamos. Mostaro radijas pranešė, kad visi bosniai turėtų iškelti baltą vėliavą pro savo langus. HVO ataka buvo gerai paruošta ir suplanuota.^[35]

ICTY bandymų prieš kroatų karo vadus metu, dauguma kroatų žurnalistų dalyvavo kaip gynybos liudytojai siekiantys susieti kroatų kariuomenės nusikaltimus prieš svetimšalius civilius (bosnius Bosnijoje ir hercegoviniečius Serbijoje ir Kroatijoje). Bandymų susidoroti su Tihomir Blaškić (vėliau buvo nuteistas už karo nusikaltimus), Ivica Mlivončić, kroatų kolonistus metu, Tihomir Blaškić bandė apginti save kroatų dienraštyje „Slobodna Dalmacija“ bei pristatė daugybę kaltinimų savo knygoje, pavadinimu „Zločin s pečatom“, apie tariamą kroatų genocidą (dauguma informacijos neįrodyta arba neteisinga), kuri buvo teismo buvo nutarta laikyti neturinčia reikšmės. Po nuosprendžio, jis toliau rašė dienraščiui „Slobodna Dalmacija“ prieš ICTY, pristatydamas tai kaip „prieškroatiškąjį“ teismą ir teigdamas, jog ICTY negali būti nešališkas, nes jis yra finansuojamas Saudo Arabijos.^[36][37]

2001 metų invazijos į Afganistaną psichologinės operacijos tikslas buvo demoralizuoti Talibaną ir įgauti Afganistano gyventojų pasitikėjimą. Bent šeši EB-130E Commando Solo orlaiviai buvo naudojami sutrikdyti vietos radijo signalus, pakeičiant juos propagandiniais pranešimais. Taip pat Afganistane buvo išplatinti įvairūs lankstinukai, kuriuose siūlomas atlygis už Osamą bin Ladeną ir kitus nusikaltusius asmenis. Lankstinukuose amerikiečiai yra parodomi kaip geri Afganistano draugai, tuo tarpu Talibanas vaizduojamas tik iš įvairių neigiamų pusių. Kituose lankstinukuose pasirodė Mohamedo Omaro nuotraukos su žodžiais „Mes stebime“.

Vykstant Irako karui, tiek Jungtinės Valstijos, tiek Irakas pasitelkė į pagalbą propagandą. Jungtinės Valstijos įsteigė kampanijas, teisinančias vykstantį karą ir kurių tikslas buvo nuversti Sadamo Huseino vyriausybę Irake.^[38]

Irako sukilėlių planas buvo įgyti kiek įmanoma daugiau paramos, naudojant smurtą kaip propagandos įrankį.^[39] Įkvėpti Vietkongo taktikos, maištininkai vykdė greitą judėjimą, kad užkluptų koaliciją nepasiruošusią.^[40] Naudodami ne technologines strategijas savo pranešimams perduoti, jie lengvai galėjo sulaukti paramos. Graffiti šūkiai, šlovinantys daugelio grupės lyderių dorybes ir smerkiantys Irako vyriausybę, buvo viešinami ant gatvės sienų ir namų. Tam pačiam tikslui pasiekti buvo pasitelkiamos ir kitos priemonės: skrajutės, lankstinukai, straipsniai, paskelbti laikraščiuose ir žurnaluose.^[41] Sukilėliai taip pat pagamino CD ir DVD diskus ir išplatino juos bendruomenėms, parodydami, kad Irako ir JAV vyriausybė turi galingą įtaką. Be viso to, irakiečiai sukūrė ir įsteigė arabų kalbos televizijos stotį, kad perduotų informaciją Irako tautai apie amerikiečių skelbiamus gandus ir melą apie vykstantį karą.^[42]

 

US PSYOP pamphlet disseminated in Iraq. Text: „This is your future al-Zarqawi“ and shows al-Qaeda fighter al-Zarqawi caught in a rat trap. Norėdami pasiekti savo tikslą nedideliame, Pro-Vakarų Irake, JAV valdžios institucijos elgėsi atsargiai, kad išvengtų konfliktų su islamo kultūra. JAV įgyvendino savo sumanymą, pavadinamu „Juodoji propaganda“, sukurdami klaidingas ir netikras radijo asmenybes. Kitas „Juodosios propagandos“ žingsnis buvo nukreiptas į straipsnius laikraščiuose. JAV institucijos papirko irakiečius, kad šie savo laikraščiuose publikuotų ne savo, o amerikiečių karių parašytas naujienas ir straipsnius.^[43]

JAV buvo kur kas sėkmingesnė su „Amerikos balso“ kampanija, kuri yra sena Šaltojo karo taktika, kai savanaudiškai išnaudojamas žmonių noras gauti informacijos.

2005 metų lapkritį, „Chicago Tribune“ ir „Los Angeles Times“ paskelbė, kad Jungtinių Valstijų kariuomenė manipuliavo žinių pranešėjais iš Irako žiniasklaidos bei demoralizavo sukilėlius tam, kad įgautų daugiau nuolankumo savo vykdomiems veiksmams.^[44] Kariškių atstovas Irake, pulkininkas leitenantas Barry Johnson sakė, kad programa yra svarbi kovos su dezinformacija dalis, o buvusio gynybos sekretoriaus Donald Rumsfeld atstovas spaudai teigė, jog įtarimai manipuliavimu kelią nerimą, jei tai iš tiesų vyksta. Gynybos departamentas patvirtino programos egzistavimą.^[45][46]

JAV vyriausybė buvo smerkiama dėl propagandos, kuria buvo norima paveikti savus žmones. Šis faktas sukėlė daug diskusijų. Jon Western savo knygoje „Selling Intervention & War“ teigė, jog prezidentas Džordžas Bušas „pardavinėjo karą“ visuomenei.^[47] Prezidentas antradienį, 2005 m. gegužės 24 d., Ročesteryje (Niujorko valstija) sakė kalbą Atėnės scenos menų centre. Įpusėjus renginiui, Džordžas Bušas teigė: „Sekdami mano nuoseklų darbą, jūs turite nuolat tai kartoti vėl ir vėl ir vėl, kad tiesa, slypinti propagandoje, įsiskverbtų į jus ilgam.“

Žmonės turėjo savo pradines reakcijas karui su terorizmu, bet skelbiant vis daugiau šališkos ir įtikinančios informacijos, Irakas buvo nuteiktas neigiamai.^[48] Amerikos tikslas buvo pašalinti Sadamo Huseino galią Irake paskelbiant kaltinimus dėl galimų masinio naikinimo ginklų Osamai bin Ladenui. Netrukus žiniasklaidoje pasirodė šokiruojantys ir nerimą keliantys vaizdai bei video medžiaga, kuriuose kankinami žmonės bei vykdomi kiti nusikaltimai už Irako valdžios akių.^[49]

Kiekvienais metais valstybinė Šiaurės Korėjos leidykla išleidžia keletą karikatūrų (Šiaurės Korėjoje vadinamų geurim-chaek), iš kurių daugelis yra neteisėtai gabenamos per Kinijos sieną, o kartais pasiekia net universitetų bibliotekas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Knygos skirtos skiepyti Čučhė filosofiją – radikalų valstybės pasitikėjimą savimi.

Rusijos invazijos į Ukrainą metu išryškėjo naujas propagandos modelis, panaudojantis šiuolaikinių technologijų galimybę tiekti iš tiesų daug informacijos. Šios propagandos metu pateikiamas ištisinis neaiškių istorijų, tarpusavyje prieštaraujančių aprašymų ir tiesioginės dezinformacijos srautas, kuriuo metu labai nesiekiama įtikinti, tik supainioti. Užuot bandžius patraukti klausytoją įtikinama ideologija ar ateities vizija, siekiama įteigti, jog tiesa yra nežinoma, todėl vienintelis protingas elgesys yra sekti stipriausiu lyderiu. Ši propaganda pagrįsta nuostata, jog žlugus komunizmo vizijai, rimtų idealų nebeliko, ir politiniai įsitikinimai dabar labiau grindžiami emocijomis.^[50]

Pavyzdžiui, komentuodama raketinę ataką prieš Kremenčuko prekybos centrą, Rusijos žiniasklaida prieštaringai rašė čia kad buvo atakuotas ginklų sandėlys ir nuo jo gaisras persimetė į prekybos centrą, čia kad tas prekybos centras neveikė, čia kad ataką surengė patys ukrainiečiai provokacijos tikslais, čia kad jokios atakos nebuvo ir viskas suklastota. Nebuvo netgi pasiūlyta kokių noras klastotės ar savo pusės atakos įrodymų, tiesiog nuolat kartojama.^[51]

Peter Pomerantsev, Tarybų Sąjungoje gimęs britų žurnalistas, teigia jog šiuo metu žmonės nesuprata, kas ir kaip juos supančiai informacinei aplinkai suteikia esamą pavidalą. Jie nežino, kodėl algoritmas jiems rodo būtent tą or ne kitą informacijos fragmentą. Jie nenutuokia, kokia informacija apie juos pačius pačius panaudojama atrinkti pateikiamas žinias, ir kodėl. Jie nesusigaudo, kas iš to kas matoma yra natūraliai sukurtas turinys o kas koordinuota propagandos kompanija. Jiems neaišku, kaip tie informacijos srautai kuriami, kieno ir kokiais tikslais.^[50]

Narkotikų karteliai vertėsi propaganda ir psichologinėmis kampanijomis, kad paveiktų savo konkurentus. Jie naudojo plakatus, kad juos įbaugintų. Kai kurie karteliai vykdė viešųjų ryšių kampanijas, dalindami brošiūras ir informacinius lapelius. Jie galėjo kontroliuoti informacinę aplinką nuo pavojingų žurnalistų ir kitų, kurie buvo nusistatę prieš juos. Taip pat jie parengė įdarbinimo strategijas skirtas jauniems žmonėms, kad paragintų juos prisijungti prie kartelio grupės. Žodį „Narko“ jie sėkmingai pavertė firminiu ir jis tapo Meksikos kultūros dalimi. Yra nemažai muzikos, televizijos laidų, literatūros, gėrimų, maisto ir architektūros, kurie buvo paženklinti „narkomafijos“ ženklu.^[52][53]

 

Propaganda, kaip politinės komunikacijos specifinė dalis, dažnai turi neigiamą atspalvį visuomenėje visų pirma prisimenant totalitarinių propagandų istorines praktikas ir siejant jas su egzistavusiais represiniais sovietų, nacių ir kitais režimais. Šiandien propaganda dažnai yra tyrinėjama istorinės analizės metodais ir atskleidžiama tik istorinės propagandos politinė įtaka įvairiems pasaulio ir Lietuvos įvykiams. Įsivaizduojama, kad propagandos, kaip įvairių karų ir konfliktų komunikacijos, turinys privalėjo būti orientuotas į kvietimą mobilizuotis ar būti solidariems priešo akivaizdoje. Kiti propagandos apibūdinimai dažnai siejami arba su agresyvia (meluojančia) reklama, arba tapatinami su politine komunikacija, arba laikomi primityvia, vienpuse, grįžtamojo ryšio nereikalaujančia informacijos sklaida.

Lietuvoje naujasis susidomėjimas propaganda kaip specialiu komunikaciniu reiškiniu pastebimas nuo R. Pakso prezidentavimo laikotarpio, kai visuomenėje išaiškėjo Rusijos bendrovių kėslai destabilizuoti politinę padėtį Lietuvoje (prisiminus planą „Laumžirgis“).^{[reikalingas šaltinis]} Propagandą jau buvo galima suvokti ne tik kaip istorinį reiškinį, bet ir kaip veikiantį politinės komunikacijos reiškinį – manipuliacinėmis priemonėmis įtikinantį, mobilizuojantį, uždegantį, įkvepiantį konkrečiam veiksmui. Propaganda remiasi galios santykiais ir veikia ten, kur yra remiamos struktūrinės jėgos. Iki to laiko į propagandą buvo žiūrima pasyviai ir gana negatyviai.^[54][55]