Piliumas

Piliumas (lot. pilum) – Romos legionierių svaidomoji ietis (akstis). Paprastai būdavo ~2 m ilgio, turinti ilgą (~60 cm ilgio) geležinį antgalį, sudarytą iš ilgo 7 mm storio stiebo, besibaigiančio pačiu antgaliu siaurąja prasme. Antgalis būdavo movinis arba įtvarinis. Piliumas sverdavo 2-4 kilogramus. Piliumą nusviesdavo iki 30 m, tačiau efektyvus nuotolis buvo 15-20 m.

Vėlyvosios Romos respublikos ir ankstyvosios imperijos laikais legionieriai turėdavo du piliumus. Suartėjant su priešu sviesdavo piliumus, o po to kaudavosi gladijais. Piliumai būdavo piramidiškais antgaliais (kiek panašiais į pikų), tad smarkiai ir taikliai sviesti jie pramušdavo skydą, o po to – ir šarvus. Geležinis antgalio stiebas buvo pakankamai ilgas, kad stipriai sviestas piliumas pramuštų skydą ir antgalio smaigalys pasiektų priešininko kūną. Jei piliumas priešo nenukaudavo išsyk, jis prarasdavo skydą, nes:

• Piliumo ištraukti nepavykdavo, kadangi tam būtų reikėję nusiimti skydą, o tam nebūdavo laiko.
• Vėlyvieji piliumai dažnai turėdavo antgalius su barzdomis (užkarpomis)^{[1] [2][3] [4] [5]}, todėl įsmigę būdavo sunkiai ištraukiami, tad greta esantys saviškiams irgi būdavo sunku ištraukti piliumą.
• Nukirsti piliumą paprastai neišeidavo, nes antgalio stiebas buvo geležinis ir sunkiai nukertamas^[6].

Sunkus skyde įsmigęs piliumas trukdė naudotis skydu bei kėlė grėsmę skydo naudotojo gyvybei, todėl pastarajam tekdavo mesti skydą, taip tampant kur kas labiau pažeidžiamu puolantiems legionieriams.

Negiliai į skydą įsmigusio piliumo plonas linkstantis antgalio stiebas sulinkdavo. Ginklas tapdavo nebetinkamu naudoti, todėl priešas negalėdavo ištraukto piliumo sviesti atgal į legionierius. Sulinkusį piliumą būdavo sunkiau ištraukti iš skydo. Po kautynių surinktų piliumų antgalių stiebus ištiesindavo.