Malis

Pagrindinis straipsnis – Malio istorija.

Dabartinio Malio teritorija buvo apgyvendinta negroidų rasės gyventojų prie keletą tūkstančių metų. Jie užsiėmė medžiokle, žvejyba ir gyvulių auginimu. Nuo III tūkstantmečio pr.m.e. pradėjo užsiiminėti žemdirbyste, taip pat ir dykuminiuose bei pusdykumių rajonuose. Seniausi kultūros paminklai yra iš neolito laikotarpio (uolų piešiniai Bandiagare; piešiniai grotose Bamako rajone su medžioklės, karo ir šokių scenomis ir kt.).

Pietinė Malio dalis priklauso Sudano geografinei sričiai, ir čia yra istorinis Vakarų Sahelio regionas, kuriame susikūrė žymiausios Sahelio civilizacijos valstybės. Ankstyviausia jų buvo žinoma kaip Ganos imperija, klestėjusi vakariniame Malyje (Kulikoro regiono šiaurėje) VIII–XI a. Jos svarbiausia etninė grupė buvo soninkai. Valstybė klestėjo kaip svarbiausia tarpininkė tarp Saharos dykumos musulmonų prekybininkų, atkeliaudavusių čia Transsacharinės prekybos keliais ir pagoniškų Afrikos genčių pietuose, teikusių egzotiškas prekes ir auksą.

Po imperijos nusilpimo buvusiame Ganos regione hegemoniją perėmė Soso valstybė su sostine Kaniaga. Plečiantis prekybiniams ir kultūriniams tinklams ėmė formuotis valstybėlės piečiau, Senegalo upės aukštupyje ir Nigerio upės baseine. Tarp jų svarbiausios buvo maninkų karalystė su sostine Kangaba, bambarų karalystė, bozų karalystė su sostine Džene ir songajų karalystė su sostine Gao. XIII a. maninkai iš savo regiono nukariavo daugumą kitų karalysčių ir sukūrė Malio imperiją, apėmusią visą dab. pietinį Malį, Senegalą, Gambiją, pietų Mauritaniją ir šiaurės Gvinėją. Malio imperijoje suklestėjo centralizuota valdžia, paplito islamas. Valstybė turtėjo dėl aukso išteklių, čia susiformavo savitas Sahelio architektūrinis stilius, muzikinė kultūra, buvo kaupiamos bibliotekos.

XIV a. viduryje Malio imperijai nusilpus, Vakarų Sahelis vėl suskilo į atskiras karalystes, kontroliuojamas atskirų etninių grupių. Tarp jų iškilo Songajaus imperija, XV a. paveldėjusi buvusios Malio imperijos teritorijas. Joje atkurtas Malio imperijos klestėjimas. 1591 m. Imperiją nusiaubė Saadi dinastijos valdomas Marokas, kuris užgrobė vieną labiausiai klestėjusių imperijos miestų Timbuktu. Nebelikus hegemonijos, vėl susiformavo atskiros karalystės.

XVII–XVIII a. svarbiausia Malio teritorijos valstybė buvo Bamana imperija su sostine Segu, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko bambarų etninė grupė. XIX a. ji nusilpo dėl stiprėjančios musulmonų fulbių įtakos. Šios karingos gyvulių augintojų gentys apsigyveno sėslių vietos gyventojų tarpe. Skelbdamos radikalųjį islamą, jos propagavo fulbių džihadą, o galiausiai sukūrė savo valstybes. Svarbiausios jų Malio teritorijoje buvo Tukulerų imperija (bei jos įpėdinė Vasulu) ir Masina.

XIX a. antrojoje pusėje Prancūzija pradėjo kolonijinę ekspansiją į dabartinio Malio teritoriją. XIX a. pabaigoje prancūzai kolonizavo vietos fulbių karalystes ir įjungė jų teritorijas į Prancūzijos Vakarų Afriką. Iš jų XX a. pr. suformuotas Prancūzijos Sudanas, kurio teritorija ir davė pradžią dabartinei Malio teritorijai. 1959 m. Prancūzijos Sudanas kartu su Senegalu iškovojo nepriklausomybę kaip Malio federacija, tačiau jau 1960 m. abi teritorijos atsiskyrė, ir Sudanas pakeitė pavadinimą į Malio Respubliką.

Pirmuoju Malio prezidentu tapo Modibo Keita, tačiau po ekonominio nuosmukio 1968 m. karinio perversmo metu į valdžią atėjo Moussa Traoré, kuris apribojo politines laisves šalyje ir ilgainiui buvo išrinktas kaip prezidentas iki gyvos galvos. Karine jėga malšindamas gyventojų pasipriešinimą, Mousa Traore valdžioje išsilaikė iki 1991 m.

Po 1990 m. šalyje prasidėjus liberalizacijos judėjimams ir įsikūrus naujoms partijoms, sostinėje Bamake kilo studentų pasipriešinimas. Valdžios susidorojimas 1991 m. kovo 26 d. ir su tuo susijęs pasipriešinimo judėjimas yra žinomas kaip Malio Kovo revoliucija. Jos metu nuverstas Moussa Traore, legalizuotos politinės partijos ir demokratiniais rinkimais išrinktas prezidentas Alpha Oumar Konaré. 2002 m. jį pakeitė Amadou Toumani Touré. Dvidešimt metų, t. y. 1992–2012 m., Malis buvo viena iš nedaugelio Afrikos valstybių, pasiekusi sėkmingos demokratizacijos ir politinio stabilumo.

Nepaisant to, yra išlikusi įtampa tarp atskirų etninių grupių, o ypač tarp skirtingomis sąlygomis pasižyminčio pietų Malio (kur vyrauja mande tautos) ir šiaurės Malio (kur vyrauja dykumų klajokliai tuaregai). Nuo 2012 metų kovo mėnesio Malio vyriausybė yra praradusi kontrolę Gao, Kidalio, Tombuktu regionuose ir dalyje Mopčio regiono. Tuo būdu 2012 metų balandžio 6 dieną tautinis judėjimas už Azavado išsilaisvinimą, vienašališkai paskelbė nuo Malio nepriklausomybę. Už nepriklausomą nuo Malio Azavadą kovoja tuaregų, bei maurų etninės mažumos.

Neramumai šiaurėje sukėlė neramumus ir pietiniame Malyje, kur 2012 m. kovo mėnesį karinio perversmo metu nuverstas prezidentas Amadou Toumani Toure. Vėliau šalyje vėl atkurta civilinė valdžia. Nuo 2013 m. rugsėjo iki 2020 m. rugpjūčio Malio prezidentas buvo Ibrahim Boubacar Keïta, kuris atsistatydino kilus kariuomenės maištui.^[2]

2023 m. Malyje panaikintas prancūzų valstybinės kalbos statusas.^[3]

Pagrindinis straipsnis – Malio politinė sistema.

Po 1992 m. priimtos Konstitucijos, Malyje įteisinta konstitucinės demokratijos santvarka. Šalis laikoma pavykusios demokratizacijos Afrikoje pavyzdžiu, nors yra viena iš skurdžiausių ir mažiausiai išsivysčiusių šalių pasaulyje.

Šalies vadovas yra prezidentas, renkamas penkerių metų kadencijai. Jis skiria ministrą pirmininką, vadovaujantį vyriausybei. Nacionalinis Susirinkimas yra pagrindinis įstatymų leidžiamasis organas. Jo nariai renkami kas penkerius metus.

 

Pagrindinis straipsnis – Malio administracinis suskirstymas.

Malis suskirstytas į 10 regionų, įskaitant sostinės teritoriją:

• Bamakas (sostinės),
• Gao,
• Kajeso,
• Kidalio,
• Kulikoro,
• Mopčio,
• Segu,
• Sikaso,
• Timbuktu,
• Menakos,
• Taudenio.

Pagrindinis straipsnis – Malio geografija.

 

Malis yra priėjimo prie jūros neturinti šalis Vakarų Afrikoje. Per šią šalį teka Nigerio upė, kuri teikia geriamąjį ir irigacinį vandenį bei yra žuvies šaltinis. Šiaurinę šalies dalį užima Sachara, dalis teritorijos patenka į Sahelio bei Sudano sritis.

Didžiąją dalį šalies užima 200–500 m aukščio lygumos. Rytuose, Burkina Faso pasienyje yra aukščiausia Malio dalis – Mandingo kalnai (aukštis iki 1155 m, Hombori Tondžio k.). Pietinė šalies dalis kalvota. Sacharoje yra erozijos smarkiai paveiktų masyvų, iš kurių didžiausias yra Adrar Iforas (aukštis iki 853 m).

Malį kerta Nigerio upė, link kurios daugiausia iš pietų teka intakai – Bani, Sankaranis ir kt. Vakaruose teka Senegalas (su intakais – Faleme, Bafingu, Bakojė, Baule, Karakoru). Nigeris savo slėnyje suformuoja didelę pelkėtą vidinę Nigerio deltą su gausybe protakų ir senvagių (Fagibinė, Telė, Debo, Kamangas ir kt.). Upėse įrengta keletas tvenkinių (Selingė ir kt.). Dykumoje yra vadžių.

Šalies šiaurę užima Sacharos smėlio ir akmenų dykumos su druskos ežerų liekanomis (Taudenis). Centrinėje, Sahelio, dalyje būdingos sausringos savanos su krūmynais, pavieniais medžiais ir kuokštinėmis žolėmis. Pietuose savanos tampa drėgnesnės, jose būdingos aukštažolės pievos.

Klimatas tropinis dykuminis, pietuose – subekvatorinis. Vidutinė mėnesio temperatūra pietinėje ir centrinėje dalyje yra nuo 23–28 °C, Sacharoje pakyla iki 35 °C. Kritulių nuo 50–150 mm šiaurėje iki 1500 mm pietuose. Dažnos sausros, vyksta dykumėjimas. Nuo lapkričio iki birželio pučia šiaurės rytų vėjas harmatanas, nuo liepos iki spalio–lapkričio trunka liūčių laikotarpis.^[4]

Bamako klimatas
Mėnuo	Sau	Vas	Kov	Bal	Geg	Bir	Lie	Rgp	Rgs	Spa	Lap	Gru	Metinis
Vid. temperatūra °C	25	28	30	32	32	29	27	26	26	28	27	25	28
Krituliai mm	1	1	5	16	60	150	246	311	230	70	8	1	1 099
Duomenys: Malio klimatas, Bamakas[5] 2013 11 29

Pagrindinis straipsnis – Malio ekonomika.

Didžioji dalis Malio gyventojų užsiima ūkininkavimu, gyvulių auginimu ir žuvininkyste. Medvilnė ir riešutai yra pagrindinis šalies pelno šaltinis. Pagrindiniai šalies maisto produktai yra ryžiai, kukurūzai, sorgai, sorai, manijokai. Ūkininkavimui pakenkė dykumėjimas. Malis gamina pagrindinius žemės ūkio, statybos įrankius. Kasamas auksas, fosfatai, druska, klintys. Yra ir neeksploatuojamų mineralų: boksitas, manganas, geležies rūda, litis, uranas, alavas, varis, deimantai.

Auksas ir medvilnė sudaro 80 % Malio eksporto pajamų. Importuojamos mašinos, įranga, maistas, įvairios konstrukcijos ir nafta.

Pagrindinis straipsnis – Malio demografija.

 

Pasak 2009 m. apskaičiavimų, Malyje gyvena 12 666 987 žmonės, o metinis gyventojų prieaugis yra 2.765 %^[6]. 68 % populiacijos gyvena kaimuose, 5-10 % yra klajokliai^[7]. Daugiau nei 90 % žmonių gyvena pietinėje šalies dalyje. Didžiausias miestas yra šalies sostinė Bamakas, kur 2006 metų duomenimis gyvena 1 690 471 gyventojas.

Malis yra viena iš pirmaujančių pasaulio valstybių pagal kūdikių mirštamumą. Vidutiniškai iš tūkstančio kūdikių 102 miršta per pirmuosius gyvenimo metus^[8]. 2009 metais buvo apskaičiuota, kad jei visos moterys išgyventų iki menopauzės ir gimdytų pagal dabartinį šalies tempą, viena moteris vidutiniškai per gyvenimą pagimdytų 7,29 vaiko. Pagal šį rodiklį Malis užima antrą vietą pasaulyje po Nigerio^[9]. 2009 m. duomenimis vidutinė numatomo gyvenimo trukmė skaičiuojant nuo gimimo Malyje yra 50,35 metų (48,38 vyrams ir 52,38 moterims)^[6]. Gyventojų amžiaus struktūra (2009 m. apsk.)^[6]:

• 0-14 metų: 48,3 %
• 15-64 metų: 48,7 %
• virš 65 metų: 3,1 %

Malyje yra daugybė etninių grupių. Daugelis jų turi istorinių, kultūrinių, lingvistinių ir religinių bendrumų. Maždaug pusė šalies gyventojų priklauso mande tautoms (bambarai, maninkai, chasonkai, soninkai, bozai), kurios gyvena pietinėje šalies pusėje. Susimaišę su jais gyvena fulbiai, priskiriami Atlanto grupės tautoms. Nigerio upės slėnyje į rytus nuo Vidinės Nigerio deltos gyvena songajai, pietrytiniame Malyje (prie Burkina Faso sienos) koncentruojasi gūrų ir dogonų tautos. Šiauriniame Malyje, į šiaurę nuo Nigerio upės, gyvena tuaregai. Yra reikšmingos arabų bendruomenės. Didžiausios grupės yra bambarai (36,5 % visos populiacijos) ir fulbiai (17 %). Malis istoriškai pasižymėjo gana gerais etninių grupių tarpusavio santykiais.

2023 m. Malyje 13 vietinių kalbų gavo oficialių kalbų statusą, prancūzų kalba jo neteko^[10]. Apie 80 % populiacijos gali susikalbėti bambarų kalba, kuri yra dažnai vartojama kaip lingua franca ir yra turgaus kalba.^[7] 46,4 % vyresnių nei penkiolika metų Malio gyventojų yra raštingi^[6].

Apie 90 % Malio gyventojų yra musulmonai (daugiausia sunitai), 5 % – krikščionys (du trečdaliai Romos katalikai, likę daugiausiai protestanai), o likę 5 % yra vietinių religijų atstovai (daugiausia animistai)^[11]. Ateizmas ir agnosticizmas yra retas reiškinys Malyje, dauguma gyventojų praktikuoja religiją kasdien^[12]. Malyje tradiciškai praktikuojamas islamas yra tolerantiškas^{[reikalingas šaltinis]}, prisitaikęs prie vietinių sąlygų. Musulmonų ir religinių mažumų santykiai bendrai paėmus yra draugiški.^[12] Šalis neturi jokios oficialios religijos ir valdžia gerbia tikėjimo laisvę^[12]. Tačiau 2012 m. šiaurinėje šalies dalyje įvedus šariatą Malis užėmė 7 vietą Open Doors sąraše valstybių, kuriose yra persekiojami krikščionys. Persekiojimas šiaurėje vadinamas dideliu.^[13]

 

Pagrindinis straipsnis – Malio kultūra.

Malis nuo seno buvo vienu svarbiausių Vakarų Afrikos kultūros židinių, tokie miestai kaip Timbuktu, Gao buvo svarbiais religiniais, prekybiniais ir kultūriniais židiniais jau ankstyvaisiais viduramžiais. Timbuktu įkurta viena seniausių medresių Afrikoje. Malyje susiduria Vakarų Afrikos tautų (songajų, mandinkų, fulbių ir kt.) kultūra su dykumų klajoklių tuaregų kultūra.

Malis žymus savo unikaliu architektūriniu paveldu – iš molio statytomis, mediniais virbais apsmaigstytomis mečetėmis, medresėmis, kapavietėmis, kurios priskiriamos Sahelio architektūros stiliui. Svarbiausi šio stiliaus statiniai yra Dženės mečetė, Sankorės medresė, Džingerebero mečetė, Sidi Jahjos mečetė, Askijos kapas, Gao mečetė ir kt. Rytų Malyje yra savitas Dogono kraštas, kur Bandiagaros skardžio pašlaitėje gyvena senovinė dogonų tauta.

Malis garsėja savo muzikinėmis tradicijomis, saugomomis keliaujančių dainių griotų. Tradicinis šio krašto muzikos instrumentas yra kora, kurį pasaulyje išgarsino Toumani Diabaté. Iš šios šalies kilę daug populiariosios Afrikos muzikos žvaigždžių – Salif Keita, Amadou & Mariam, Oumou Sangaré, Habib Koité. Malio tuaregai taip pat puoselėja savo muzikines tradicijas. Žymiausi jų atstovai yra grupė „Tinariwen“. Manoma, kad Malio muzika buvo vienas svarbiausių komponentų JAV susikuriant bliuzui. Malyje labai populiarūs vieši koncertai, šokiai.

Šalis taip pat žymi savo žodinės literatūros tradicijomis. Daug šitų žodinių pasakojimų yra surinkęs ir užrašęs Malio rašytojas, etnologas Amadou Hampâté Bâ. Žymiausi šalies rašytojai yra Yambo Ouologuem, Massa Makan Diabaté, Moussa Konaté, Fily Dabo Sissoko.

Populiariausias sportas Malyje yra futbolas. 2002 m. šalyje buvo surengtas Afrikos tautų taurės turnyras. Šalies rinktinė yra nuolatinė šio turnyro dalyvė, nors pasaulio čempionate nėra dalyvavusi. Gana populiarus yra krepšinis – Malio moterų krepšinio rinktinė dalyvavo 2008 m. Pekino olimpinėse žaidynėse, 2010 m. pasaulio čempionate. Olimpinėse žaidynėse Malį atstovauja po keletą lengvaatlečių, plaukikų, imtynininkų, tačiau jiems medalio iškovoti nėra pavykę.

• Malio ryšiai
• Malio transportas
• Malio karinės pajėgos
• Malio tarptautiniai santykiai
• Malio šventės

Vikiteka: Malis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikižodynas

 

Laisvajame žodyne yra terminas Malis

Žemėlapiai:

• Malio fizinis žemėlapis
• Malio administracinis-politinis žemėlapis
• Malio pagrindinių kelių žemėlapis
• Malio žemėlapis per maps.google.co.uk svetainę

Laikas ir orai:

• Malio laikas
• Malio orai esamu laiku