Laivo vėliava

Laivo vėliava – nacionalinė vėliava, iškeliama laivuose, parodanti laivo priklausomumą valstybei pagal jo registravimo uostą ir šalį bei nacionalinės teisės taikomą jurisdikciją. Ji gali nurodyti ir laivo paskirtį (pvz., karo vėliava ar karinių jūrų pajėgų vėliava), rangą. Vandenynuose ir jūrose plaukiojančio laivo vėliava (angl. maritime flag) formuoja tos valstybės įvaizdį.

Laive vėliava pakeliama saulei tekant ir nuleidžiama saulei leidžiantis. Laivui stovint uoste, ženklą vėliavos pakėlimui gali duoti atitinkamas signalas patrankos šūviu visiems laivams. Jūroje laivas be vėliavos laikomas pirataujančiu, niekieno, patyrusiu nelaimę arba maišto apimtu. Apversta atvirkščiai vėliava bei vėliava, iškeliama su papildoma dienos figūra „skrituliu“ arba panašiu į ją daiktu, yra laikoma pagalbos prašančiu ir nelaimę patyrusiu laivu.

Valstybės gali turėti atskiras vėliavas, naudojamas „sausumoje“, prekybiniuose ar kituose civiliniuose laivuose (merchant flag, civil ensign) ir kariniuose laivuose (battle ensign, naval jack), kai kur jos gali skirtis arba būti beveik vienodos (pridėtas ženklas, išmatavimų skirtumas ir pan.). JAV, Prancūzija naudoja įvairiems tikslams tokias pačias vėliavas, Jungtinėje Karalystėje ir jos užjūrio valdose, taip pat Maltoje, Izraelyje, Albanijoje, Liuksemburge susiformavusi skirtingų vėliavų tradicija.

Izraelio valstybinė ir laivų vėliava

Laivo vėliava gali neturėti jokio ryšio su laivo savininko pilietybe. Vykstanti globalizacija ir auganti konkurencija laivybos kompanijas skatina laivus registruoti patraukliose laivybai šalyse, kuriose yra sukurta palankesnė jūriniam verslui aplinka, paprastesnė ir greitesnė registracija. Malta ar Kipras yra tapę pasauliniais jūriniais centrais. Šių valstybių prekybiniai laivynai yra labai dideli, o pačios valstybės įvairių mokesčių pavidalu surenka dideles lėšas. Tokių šalių laivų vėliavos pramintos „patogiomis vėliavomis“ (flag of convenience). Kai kurios patogių vėliavų šalys gali net neturėti priėjimo prie jūros (Mongolija, Bolivija). Nacionalinių registrų laivybos kompanijoms sunku konkuruoti su patogių vėliavų laivų savininkais, todėl neretai nacionalines vėliavas pakeičia pigiomis. Pastarosios minimaliai investuoja į laivų techninės būklės palaikymą ar paiso MARPOL konvencijos reikalavimų, jose retai patikrinamos įgulų darbo sąlygos.

Analizuojant kitų Europos Sąjungos valstybių patirtį galima manyti, jog patogiomis vėliavomis gali naudotis apie 20-30 % prekybos laivų, kurių savininkai yra Lietuvos piliečiai.^[1]