Kapitalizmas

Kapitalizmas – ekonominė socialinė sistema, grindžiama privačia kapitalo nuosavybe bei samdomuoju darbu. Kapitalistinėje ekonomikoje rinka yra pagrindinis ekonominės veiklos organizavimo būdas, prekės ir paslaugos sukuriamos atsižvelgiant tik į paklausą bei pasiūlą, o pajamos pasiskirsto per veiklą rinkoje.^{[1][2][3][4][5]}

Kapitalizmas ekonomikoje pradėtas institucionalizuoti Anglijoje tarp XVI ir XIX a., nors kai kurie kapitalistinio ūkio organizavimo principai egzistavo dar senovėje, o pirmieji merkantilinio kapitalizmo bruožai pasireiškė vėlyvaisiais viduramžiais. Kapitalizmas palaipsniui plito po Europą baigiantis feodalizmo epochai, o XIX–XX a. suteikė pagrindines priemones industrializacijai didžiojoje pasaulio dalyje.^[1][5]

Kapitalizmui atsirasti turėjo įtakos XVI a. reformacijos įdiegta etika, tradicinę panieką gobšumui pakeitusi religijos sankcionuotu sunkaus darbo ir taupumo garbinimu. Pajamų nelygybė pateisinta uolumu, skurdas sietas su tingumu, aplaidumu. Turtai nebelaikyti nuodėme, nes jie galėjo pasitarnauti bendram visuomenės labui. Žanas Kalvinas teigė jog, turtas skirtas ne savavališkam, bet bendram naudojimuisi.^[1][5][6] 1905 m. Marksas Vėberis knygoje Protestantizmo etika ir kapitalizmo dvasia įrodinėjo, jog rinkos ekonomika, verslumo dvasia ir kapitalizmas gimė paskatinti reformacijos ir protestantiškojo mąstymo. Anot jo, reformacija sugrąžino žmogų iš kolektyvinio tikėjimo į individualų. Jis teigė, kad žmogus asmeniškai tapo atsakingas už savo gyvenimą, tiek už savo vidines vertybes, tiek už savo darbą bei pareigų vykdymą.^[7][8]

1776 m. išleistoje knygoje Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas Adamas Smitas pagrindė naujos teorinės krypties – klasikinės politinės ekonomijos – atsiradimą. A. Smito darbai padėjo sukurti modernią akademinę ekonomikos discipliną bei padėjo pagrindą kapitalizmo ir laisvosios rinkos teorijoms. Savo knygoje A. Smitas pabrėžė darbo pasidalijimo ir specializacijos pranašumus ir apibūdino rinkos mechanizmo funkcionavimą. Jis teigė, kad jeigu gamintojai galės laisvai siekti pelno, gamindami prekes ir teikdami paslaugas, tuomet „nematomosios rankos“ jėgos garantuos sąlygas gaminti reikalingas prekes ir paslaugas. Jeigu rinkų nereguliuos valstybė, tuomet šioje „leiskite veikti“ aplinkoje laisva konkurencija nukreips gamybą tais keliais, kurie pakels visuomenės gerovę.^[9]