Juozas Rimydis

Vargonuoti išmoko iš parapijos vargonininko ir pradėjo savarankiškai vargonuoti Eržvilke, o ilgiausiai vargonininkavo Tytuvėnuose. Dirigavimo ir chorvedybos mokėsi iš Stasio Šimkaus, kai jis į Tytuvėnus atvykdavo atostogauti. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Gražutiškio pievose (aplink miškai) rengdavo lietuviškas dainų šventes, kurios sutraukdavo daug klausytojų ir iš gretimų parapijų. Tai sukeldavo didelių rūpesčių caro žandarams. Buvo tautinio prisikėlimo Tytuvėnuose pradininkas.

Pirmojo pasaulinio karo metu pasitraukęs į Rusiją dirbo fabrikuose, vėliau vargonininkavo Šv. Kotrynos bažnyčioje Petrapilyje, paskui katalikų bažnyčiose Vladimire ir Taganroge. 1918 m. grįžęs į Tytuvėnus, vėl vargonininkavo ir vadovavo chorui iki žilos senatvės – šį darbą dirbo daugiau kaip 60 metų.

Buvo sumanus chorvedys ir geras vargonininkas, parengė būrį savo mokinių. Su choru nemažai koncertavo ir dalyvavo dainų šventėse Kaune. Laisvalaikiu harmonizavo lietuvių liaudies dainas, dalyvavo visuomeninėje veikloje. Turėjo gražią rašyseną, išrašinėjo metrikus miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojams. Sūnus Antanas Rimydis (1905–1994) buvo žurnalistas, poetas, literatas, 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, o 1950 m. išvyko į JAV.

• Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. – Vilnius, 1999.