Juozas Neimontas

Pas Plutiškių ir Kalvarijos vargonininkus išmokęs vargonuoti, 1896–1899 m. vargonininkavo ir vadovavo chorui Ūdrijoje. Paskatintas A. Grinkevičiaus, platino lietuvišką spaudą, rinko ir periodikoje skelbė lietuvių liaudies dainas. 1899–1903 m. Varšuvos muzikos institute studijavo vargonavimą, o 1903–1907 m. muzikinį darbą dirbo JAV. Vargonininkavo Brukline, Šv. Angelų parapijoje, vadovavo lietuvių „Birutės“ chorui, suorganizavo darbininkų chorą, bendradarbiavo su M. Petrausku. Grįžęs iš JAV, vėl apsigyveno Ūdrijoje, kur subūrė 40 dalyvių mišrųjį chorą, rengė vakarus – koncertus, populiarino lietuvių dainas. Čia pirmą kartą nuskambėjo jo išplėtota lietuvių liaudies daina „Pasisėjau žalią rūtą“. 1913–1914 m. vadovavo Suvalkų „Vienybės" draugijos chorui, o 1914 m., pasitraukęs į Rusiją, Oriole subūrė lietuvių karo pabėgėlių mišrųjį chorą. Grįžęs į Lietuvą, dirbo vargonininku ir mokytoju Alytuje (1918–1922 m.) ir Veisiejuose (1922–1957 m.), vadovavo vietiniams chorams, kuriuos parengė Lietuvos dainų šventėms. Buvo 1925 m. Pavasarininkų dainų šventės jungtinio choro (450 dalyvių) Alytuje dirigentas. 1958–1961 m. gyveno Palemone, o 1961–1963 m. Luokėje.

J. Neimontas buvo vienas pirmųjų lietuvių muzikų – chorvedžių, organizavęs chorus ir rengęs lietuviškus vakarus – koncertus. Rinko ir harmonizavo lietuvių liaudies dainas, platino draudžiamą lietuvišką spaudą, prisidėjo prie muzikos kultūros sklaidos.

Visoje Lietuvoje greitai išpopuliarėjo jo išplėtota liaudies daina „Pasisėjau žalią rūtą“. Parengė ir išleido dainų rinkinius „Auksinės varpos“ (1909 m.), „Pirmutinė kregždutė“ (1910 m.), „Kanklės“ (1913 m.); „Perlų vainikas“, „Neverk, mergele“, „Siuntė močiutė“, „Svetimoj šaly" (visi 1926 m.).

1937 m. paskirta valstybinė pensija, o 1938 m. už nuopelnus lietuvių tautai ir svarbius darbus muzikos baruose apdovanotas Gedimino V laipsnio ordinu.

• Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999.