Josip Broz Tito

Tėvas buvo kroatas, motina slovėnė. Buvo septintas vaikas šeimoje iš penkiolikos, tačiau išgyveno tik septyni. Vaikystėje, kaip ir visų valstiečių vaikai, ganė bandą, padėjo tėvams laukuose, baigė pradinę mokyklą.

Paauglystėje ir jaunystėje dirbo pameistriu pas kalvį, po to pas šaltkalvį, po trejų metų darbo puikiai įsisavino šaltkalvio darbą ir jau kaip kvalifikuotas meistras dirbo įvairiose gamyklose. 1910 m. spalį tapo metalurgijos pramonės darbininkų sąjungos nariu ir įstoja į Kroatijos ir Slovėnijos socialdemokratų partiją. Dalyvavo streikuose. 1913 m. rudenį buvo pašauktas į Austrijos-Vengrijos armiją, kur baigė puskarininkių mokyklą ir tapo puskarininkiu. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje už antikarinę propagandą buvo išsiųstas į frontą. Čia jis tarnaudamas 25-ajame kroatų pulke pasireiškė kaip sumanus ir drąsus karys, buvo būrio vadu.

Taip pat dalyvavo ir Rusijos fronte, Galicijoje, Karpatuose. Karpatuose jo būrys paėmė į nelaisvę keliasdešimt rusų kareivių ir už tai buvo apdovanotas. 1915 m. pavasarį Rusijos armija pralaužė frontą (konkrečiai čerkesų kavalerija), čerkesų raitelio sužeistas ir nuo mirties išsigelbėjo tik todėl kad jį palaikė mirusiu ir vėliau atskubėję rusų pėstininkai neleido čerkesams pribaigti visų sužeistųjų. Taip pateko į nelaisvę ir beveik metus praleido ligoninėje o vėliau karo belaisvių stovykloje. Čia 1917 m. po vasario revoliucijos pabėgo į Sankt Peterburgą, bandė slėptis Suomijoje, tačiau Laikinosios vyriausybės „kompetentingi organai“ jį sulaikė ir trims savaitėms pateko į Petropavlovsko tvirtovę, iš kur su sargyba išsiustas į karo belaisvių stovyklą, tačiau pakeliui pabėgo ir Omske įstojo į Raudonąją Armiją. 1918 m. įstojo į Rusijos bolševikų partiją. 1919 m. Omske tapo Rusijos komunistų partijos (bolševikų) Jugoslavijos sekcijos nariu. Čia jis vedė Pelagėją Belousovą ir 1920 m. grįžo į Kroatiją. Čia draugų padedamas įsidarbino mechaniku ir įstojo į Jugoslavijos komunistų partiją. To metu ši partija buvo nelegali ir aktyviai dalyvavo revoliucinėje veikloje, organizavo streikus, platino nelegalią literatūrą, kurė partines kuopeles. 1928 m. tapo Jugoslavijos komunistų partijos Zagrebo komiteto sekretoriumi. Tais pačiais metais buvo areštuotas ir nuteistas penkeriems metams kalėjimo. Jo žmona su sūnumi grįžo į Sovietų Sąjungą. 1934 m. išėjęs iš kalėjimo vėl įsitraukė į nelegalią veiklą. 1934 m. gruodžio mėnesį išrinktas Jugoslavijos komunistų partijos centro komiteto nariu. 1934 m. gruodžio mėn. Jugoslavijos komunistų partijos centro komiteto politbiuro posėdyje buvo priimtas sprendimas pasiųsti į Maskvą kaip partijos atstovą.

Dirbdamas Kominterne bendravo su šios organizacijos vadovais, aktyviai palaikė Stalino kovą su trockistais. 1935 m. buvo Jugoslavijos komunistų partijos delegacijos sudėtyje septintajame Kominterno kongrese. 1936 m. nelegaliai grįžo į Jugoslaviją. 1937 m. tapo Jugoslavijos komunistų partijos centro komiteto vadovu. 1938 m. teko vykti į Maskvą, čia jau buvo areštuota apie 800 Jugoslavijos komunistų. Pats per stebuklą išvengė arešto.

1940 m. penktojoje JKP konferencijoje išrenktas generaliniu sekretoriumi.

 

Atsakydama į tai, Italija ir Vokietija, 1941 m. balandžio mėn. įsiveržė į Jugoslaviją ir šalį greitai okupavo. Karalius šalį paliko ir sukūrė vyriausybę emigracijoje. Prasidėjus karui iškart prasidėjo ir pilietinis, ir liaudies išvaduojamasis karas, pačioje karo pradžioje visi kariavo prieš visus. Buvo sukurta nepriklausoma Kroatijos karalystė, kuri vykdė serbų genocidą. Tai išprovokavo atsakomuosius veiksmus, prasidėjo pilietinis karas. Tito ir komunistai čia svarbaus vaidmens nevaidino, karą prieš kroatus pradėjo Jugoslavijos Tėvynės armija (četnikai) vadovaujami Michailovičiaus. Pilietiniame kare serbai žudė kroatus, šie serbus, ir tie ir kiti komunistus. Vokiečiai ir italai tuo metu jautėsi ramiai. Tito priėmė iš pirmo žvilgsnio beprotišką sprendimą: Tito partizanai, ginkluoti tik lengvaisiais ginklais su mažomis šaudmenų atsargomis patraukė į Bosniją, į patį Kroatijos karalystės centrą, į Paveličius. Čia juos, neturėdami kito pasirinkimo, palaikė vietiniai gyventojai, pirmiausia išlike gyvi serbai.

1942 m. Bihačo mieste buvo išrinkta liaudies išsivaduojamojo judėjimo večė (būsimos Jugoslavijos vyriausybės pagrindas). Tuo metu sajungininkai, įskaitant net ir Staliną, palaikė tik Michailovičių, o Tito nerėmė niekas. Vokiečiai savo pagrindiniu priešu laikė Tito, kaip išsireiškė Himleris „jis mūsų priešas, bet norėčiau kad Vokietijoje būtų dešimtis tokiu Titų-lyderių, turinčių geležinę savitvardą ir ryžtą“. 1943 m. Tito suteiktas maršalo laipsnis. Juo pradėjo pasitikėti ne tik draugai bet ir sąjungininkai. Čerčilis jau 1943 m pasiuntė pas Tito savo karinę misiją, Stalinas taip pat nusisuko nuo Michailovičiaus ir pradėjo teikti paramą Tito. Jugoslavijos Nacionalinio išsivadavimo armija buvo pripažinta sąjungininkų kaip pagrindinė jėga kovoje prieš vokiečius šalyje. Vokiečiai už Tito galvą buvo pasiūlę didelį užmokestį. Jugoslavijos Nacionalinio išsivadavimo armijai pradėjo teikti karinę paramą.

Karo metų laikėsi konspiracijos, ir tik nedaugelis artimiausių draugų pažinojo jį iš veido. Todėl apie jo išvaizdą kildavo įvairių legendų, buvo prieita net iki tokio absurdo kad jis ne vyras, o moteris.

1944 m. rugsėjo mėnesį Tito slapta išvyko į Maskvą, kad susitikti su Stalinu. Susitikimas buvo ne ypač draugiškas, kaip manė Tito to priežastis galėjo būti griežtos telegramos, kurias jis siuntė į Maskvą tuo metu, kai Stalinas palaikė Michailovičių, galbūt ir dėl to, kad jo antroji žmona buvo nukankinta NKVD apkaltinus ją bendradarbiavus su gestapu. Tačiau kad ir kokia buvo susitikimo atmosfera, Stalinas sutiko su tuo, kad paėmusi Belgradą Raudonoji armija žygiuos į Vengriją, palikusi partizanams išvyti vokiečius iš Jugoslavijos, taip pat Jugoslavijos išsivadavimo armija parems kairįjį Raudonosios armijos sparną.

 

Jau 1944 m. su Jugoslavijos ministru pirmininku emigracijoje I. Šubaišičiu buvo sudaryta sutartis sukurti laikinąją jungtinę vyriausybę. Tito šito reikėjo tik tam, kad būtų sureguliuoti santykiai su vakarų partneriais, kurie nenorėjo pripažinti naujosios Jugoslavijos ir norėjo grąžinti monarchiją. Tačiau Šubaišičius buvo priverstas pripažinti naują federacinę santvarką ir naują valdžią. Iki naujo steigiamojo susirinkimo (skupčinos), turėjusio nuspręsti šalies ateitį ir valdymo formą vyriausiąja valdžia šalyje liko 1943 m. sukurta antifašistinė večė. Karaliui buvo draudžiama grižti į šalį. 1945 m. kovo 7 d. pagal Jaltos konferencijos rekomendacijas, Tito sukūrė laikinąją Demokratinės Federacinės Jugoslavijos liaudies vyriausybę, kurią pripažino visos trys antihitlerinės koalicijos šalys, emigrantų atstovams teko tik trys vietos. Tito buvo paskirtas Ministrų tarybos pirmininku, gynybos ministru.

1945 metų lapkričio 11 d. įvyko rinkimai į atkuriamąją skupčiną, kur komunistai laimėjo didžiulę pergalę. Tą pačią dieną susirinkusi atkuriamoji skupčina vienbalsiai priėmė sprendimą apie Jugoslavijos liaudies federacinės respublikos sukūrimą. 1946 metų sausio mėn. buvo priimta konstitucija, pagal kurią visa valdžia priklausė liaudžiai. Ši konstitucija buvo sukurta tarybinės konstitucijos pavyzdžiu. Konstitucija paskelbė Jugoslaviją jungtine valstybe, susidedančia iš šešių liaudies respublikų.

Prasidėjus Tito valdymui bet kokie nacionaliniai ir religiniai prieštaravimai buvo komunistų diktatūros griežtai slopinami. Čia buvo sekama TSRS pavyzdžiu. Bet santykiai su TSRS vis aštrėjo. Santykių paaštrėjimas prasidėjo jau karo metais, kadangi Tito visada buvo labai savarankiškas ir dažniausiai veikdavo neatsižvelgdamas į Stalino norus. Stalinas šito negalėjo pakęsti. Jau 1945 m. TSRS–Jugoslavijos sutarties proga surengtame priėmime, Stalinas aštriai pasisakė Jugoslavijos partizanų ir Tito asmeninio gyvenimo adresu. Tito karo metu turėjo dvi žmonas.

Tuo metu pasaulyje klostėsi įtempta situacija. 1945–1948 m. įvyko Berlyno krizė, prasidėjo pilietinis karas Graikijoje, Tito kariuomenė grasino Italijos, Austrijos ir Graikijos sienoms, Čekoslovakijoje komunistai užgrobė valdžią. Jugoslavijos aviacija numušė du amerikiečių lėktuvus per klaidą įskridusius į jos oro erdvę. Jugoslavijoje buvo įvesta vienpartinė sistema. kurioje parlamentas vaidino tik simbolinį vaidmenį. Pats Tito asmeniškai taip pat pradėjo naudotis savo pergalės vaisiais. Jau karo pabaigoje jis pervažiavo į karaliaus rūmus Belgrado priemiestyje, pasisavino karaliaus ir net kai kurių didikų užmiesčio rezidencijas. Karališkajį traukinį perdarė į dar puošnesnį. Tuo pat metu Jugoslavijoje vyko represijos, buvo susidorojama su visais Tito priešininkais. Buvo nuteistas ir sušaudytas Dražė Michailovičius, tai sukėlė aršią Vakarų kritiką, ypač Čerčilio ir De Golio. Taip pat buvo nuteistas 16 metų katorgos arkivyskupas Stepanicas. Tuo pat metu iš šalies bėgo tūkstančiai antikomunistiškai nusiteikusių žmonių. Bet Tito į tai paprasčiausiai nekreipė dėmesio.

Vakarai Tito laikė tiesioginiu Stalino pasekėju, tokiu pat žiauriu ir besilaikančiu tokios pat veikimo linijos. Todėl niekas net negalvojo, kad situacija 1948 m. kardinaliai pasikeis, kad Tito ir Jugoslavija paliks tarybinį bloką.

Nesutarimai su Stalinu, prasidėję dar karo metu, kritinį tašką pasiekė 1948 m. Visą pasaulį aplėkė pribloškianti žinia, kad Jugoslavija ir jos vadovas Tito buvo pašalinti iš kominterno ir apkaltinti antitarybiškumu. Ir tik 1953–1954 m. santykiai su TSRS pradėjo normalizuotis.

Nutrūkus santykiams su komunistinio bloko šalimis palengva buvo užmegzti santykiai su Vakarų valstybėmis. Nuo 1950 m. prasidėjo glaudesni ryšiai su Vakarais. Pirmiausia buvo užmegzti santykiai su rekonstrukcijos ir vystymo banku. 1951 m. buvo pradėtos derybos su JAV dėl ekonominių santykių.

Tuo pat metu prasidėjo derybos ir dėl ginkluotės gavimo iš JAV. Tito dėl ginkluotės derėjosi slaptai ir tai slėpė. Kontaktus su amerikiečiais Tito laikė labai svarbiais. Dar vienas Tito veiklos bruožų buvo nesijungimas prie karinių blokų. Jugoslavija tarsi buvo tarpiniame punkte tarp karinių blokų. Buvo sudarytos sutartys su Didžiąja Britanija, JAV. Taip pat 1953–1954 m. Balkanų paktas tarp Jugoslavijos, Graikijos ir Turkijos.

Vienas iš netikėtų ir nemalonių Tito karjeros įvykių buvo 1953 m. lapkričio 8 d. anglų ir amerikiečių sprendimas perduoti ginčytiną Triesto miestą italams, Jugoslavijoje dėl to kilo neramumai, buvo užkabinėjami užsieniečiai, daužomos anglų ir amerikiečių bibliotekos, prasidėjo masiniai mitingai. Tačiau jau 1954 m. santykiai su Italija pagerėjo, padidėjo prekybos apimtys, „FIAT“ padedant buvo statoma automobilių gamykla Jugoslavijoje. Santykiuose su Vakarais Tito ieškojo to, kas naudinga Jugoslavijai. Jis paprasčiausiai pasinaudojo Vakarų ekonomine ir karine parama, tuo pat metu išlaikydamas visišką Jugoslavijos savarankiškumą. Čia taip pat išryškėjo jo bruožas nelaikyti pykčio, praradęs Triestą jis greitai santykius su vakarais atgaivino, gaudamas už tai ekonominę pagalbą.

 

Titas didelį dėmesį skyrė ryšių su buvusiomis kolonijinėmis šalimis Afrikoje, Azijoje ir Pietų Amerikoje užmezgimui. Savo dažnų vizitų į šias šalis dėka 1953–1960 m., sulaukdamas ir atsakomojo ryšio, Tito tapo neformaliu neprisijungusių valstybių organizacijos lyderiu, kurios pirmoji konferencija įvyko Belgrade 1961 m. Ji suvienijo į jokius karinius blokus nesusijungusias valstybes. Tai atvėrė kelią Jugolavijos eksportui, taip pat naudingiems užsakymams statybos ir pramonės srityse, pakilo šalies prestižas. Svarbiausia Tito buvo tai kad jis tapo „trečio pasaulio“ šalių lyderiu, užėmusiu pozicijas tarp Rytų ir Vakarų. Tito bendravo ir su teroristino nuokrypio valstybėmis, tačiau jų nepalaikė.

Po 1974 m. konstitucijos pataisos Tito pradėjo mažiau reikštis kasdieniame Jugoslavijos valdyme. Jis tęsė užsienio vizitus ir priiminėjo svečius. 1979 m. Tito susirgo. 1980 m. sausio 7 ir sausio 11 d. jis pakliuvo į ligoninę dėl kojos kraujotakos sutrikimo. Tito ilgai nesutiko amputuotis kojos. Kai galiausiai davė leidimą operacijai buvo per vėlu ir jis mirė 1980 m. gegužės 4 d. Liublianoje. Jo laidotuvėse dalyvavo 129 šalių lyderiai.^[4]