Johanas Ferdinandas Kelkis

Kilęs iš vokiečių, ilgainiui sulietuvėjo. Baigė Karalienės mokytojų seminariją.

1820–1851 m. precentorius Įsėje (Pakalnės apskritis), 1851–1867 m. – Kretingalėje, 1854 m. čia įsteigė parengiamuosius kursus stojantiesiems į mokytojų seminariją. 1832–1875 m. redagavo periodinį leidinį lietuvių kalba „Nusidavimai apie evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonių“, 1875–1877 m. – laikraštį „Pasiuntinystės laiškelis“. 1851–1871 m. bendradarbiavo laikraštyje „Keleivis“. Dėl ligos 1867 m. išėjo į pensiją ir apsigyveno Kisiniuose, kur ir mirė.

Parašė pirmuosius lietuviškus reportažus: „Mano keliavimas į Berlyną“ (1853–1854 m.), „Miegantieji, pabuskite“ (1854 m.), satyrinį eilėraštį „Viernas Kretingos žmogus“ (1900 m.), istorinę poemą „Lietuvininkai“ (1900 m.). Knygų iš vokiečių į lietuvių kalbą vertėjas, sudarytojas, redaktorius. H. Holco ir M. Šerniaus spaustuvėje išleido kalendorių „Krikščioniškos kalendros ant meto 1877“, jo straipsnyje „Apie kelis giesmių sustatytojus“ aprašė pietistinės poezijos Mažojoje Lietuvoje kūrėjų gyvenimą. Redagavo giesmyną „Visokios naujos giesmės“ (apie 800 p., 1876 m.), sudarė giesmių rinkinį „Giesmelės apie evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir paganų“ (1861 m.). Su spaustuvininku F. Šroderiu iš vokiečių k. išvertė ir parengė spaudai J. Rambacho pamokslų rinkinį „Apmąstymai visų kentėjimų Kristaus“ (1866 m.), su juo ir J. Lapaičiu – H. Milerio ir kitų autorių pamokslų rinkinį „Mišios“ (1867 m.). Teikė lingvistinę medžiagą F. Kuršaičiui, A. Šleicheriui. Smerkė lietuvininkų germanizaciją. Kai po 1872–1876 m. lietuvių kalba iš mokyklų buvo pašalinta, siuntė peticijas Prūsijos karaliui ir Vokietijos imperatoriui Vilhelmui I, švietimo ir kulto ministrui, prašydamas bent tikybą mokyklose dėstyti lietuvių kalba.^[2]

• Domas Kaunas. Lietuvių periodikos pirmtakas, Vilnius, 1991.