Jonathan Swift

Sviftas gimė 1667 m. Airijos sostinėje Dubline, kur jo tėvas, atvykęs iš Anglijos tuo laiku tarnavo. Jo tėvas staiga mirė keletas mėnesių prieš sūnaus gimimą. Tėvo atminimui jam buvo duotas Džonatano vardas. Motina liko be jokio turto, vaiką į mokslus leido giminės.

Keturiolikos metų Sviftas įstojo į Dublino universitetą. Iš visų mokslo dalykų, dėstomų universitete, daugiausia jis domėjosi literatūra ir istorija, o teologija, svarbiausias to laiko dalykas, mažai jį tetraukė.

Nebaigęs universiteto, 1688 m. Sviftas išvyko į Angliją, kur buvo persikėlusi jo motina. Prasidėjo savarankiškas gyvenimas, pilnas vargų ir kovų už būvį. Po ilgų ieškojimų jam pavyko gauti sekretoriaus vietą pas įtakingą didiką Viljamą Templį.

Išdidžiam ir nesugyvenamam Sviftui sunku buvo priprasti prie padėjimo, buvusio kažkokiu viduriu tarp sekretoriaus ir tarno. Pametęs savo globėją, jis vėl nukeliavo į Airiją, tikėdamasis ten rasti mažiau žeminančią tarnybą. Bet nieko gero nelaimėjęs, vėl grįžo pas tą patį šeimininką. Vėliau Templis suprato jo gabumus ir pradėjo daugiau jį vertinti. Dažnai su juo ilgai kalbėjosi, davinėjo jam knygas iš savo didžiulės bibliotekos, pavedinėjo jam atsakingus reikalus. Sviftas gerai pažino Templį lankiusius svečius. Susirūpinęs savo mokslu, jis skyrė po aštuonias valandas per dieną rimtai lektūrai. Ne mažiau naudos jis turėjo nuolat bendraudamas su garsiu anglų diplomatu ir jo aukštais svečiais. Bet sunkus darbas pakenkė jo sveikatai. Atsiradęs vidurių sutrikimas su galvos svaigimu ir apkurtimu nepaliko jo ligi mirties.

1692 m. Oksfordo universitetas suteikė Sviftui humanitarinių mokslų magistro laipsnį. Tas laipsnis davė jam teisę į bažnytinę tarnybą. Bet jis pasiliko Mur-Parke ir čia gyveno su pertraukomis ligi pat Templio mirties 1699 m. Vėliau aplinkybės privertė kunigauti vienoje vargingoje airių kaimo parapijoje.

Gyvendamas Airijoje, Sviftas po ją daug keliavo, pažino airių tautos vargus ir troškimus ir labai juos užjautė, nes Airija tuo laiku buvo atsilikęs ir nuskurdęs kraštas, visai priklausomas nuo Anglijos.

Nors ir kunigavo kaime, bet daugiausia laiko Sviftas praleisdavo Londone. Dėl savo aštrios plunksnos pateko į politikos gyvenimo sūkurį. Partijų vadai ir ministrai gerinosi jam ir jo garbei taisė puikius priėmimus. Sviftas neieškojo naudos iš savo padėjimo, tik kitiems teikė pagalbą. Jo patarimu buvo davinėjamos atsakingos valdžios vietos, šalinami nuo vietų netinkami žmonės, jo nuomonė buvo lygi sprendimui.

Tačiau, matydamas, kad jo įtaka atskiriems vyriausybės nariams negali pakeisti bendros politikos, Sviftas galutinai paliko Angliją. Priėmęs naują paskyrimą, jis persikraustė į Dubliną. Nuo 1715 m. iki 1723 m. Sviftas niekur toliau nebuvo iškeliavęs iš Dublino, turėjo daug bėdų savo asmeniniame gyvenime. 1724 m., eidamas penkiasdešimt aštuntuosius metus, jis vėl pateko į politinės kovos vidurį. Šį kartą su visu savo talento įkarščiu puolė ginti airių tautą, su kuria jis buvo dar labiau suartėjęs tuo laiku.

Sviftas prieš anglų vyriausybę parašė visą seriją smarkių pamfletų, antrašte „Gelumbinio laiškai“. Jo garbei Dubline buvo įsteigtas „Gelumbinio klubas“. 1726 m. sugrįžusį iš Anglijos Sviftą Dublino gyventojai sveikindami pasitiko su varpais. Žmonėse buvo atsiradusi legenda, kad Sviftas esantis giminė seniesiems airių karaliams, kurių metu Airija buvusi laisva ir galinga. „Gelumbinio laiškai“ pakėlė airių pasipriešinimo dvasią ir įkvėpė juos ir vėlesniais laikais kovoti už tautos nepriklausomybę ir laisvę.

Į senatvę Sviftas buvo labai varginamas sunkios ligos. Savo amžiaus gale jis pasidarė labai niūrus ir užsidaręs, kiauras dienas kiūtojo visai vienas, neprisileisdavo prie savęs net artimiausių žmonių. Sviftas mirė 1745 m., sulaukęs septyniasdešimt aštuonerių metų amžiaus. Pagal jo paliktą testamentą buvo palaidotas Dublino katedroje. Prie amžino poilsio vietos buvo prikalta lenta su šiuo jo paties suredaguotu parašu: „Čia ilsisi Džonatano Svifto, šios katedros dekano, kūnas, ir sielvartai nebedrasko jo širdies. Praeivi, jei gali, sek uolų galingosios laisvės kovotoją“.

Džonatanas Sviftas yra labai tiksliai nuspėjęs Marso palydovų Fobo ir Deimo skaičių ir orbitas daugiau nei prieš šimtą metų iki jų atradimo 1877 m. Jo 1726 m. išleisto kūrinio „Guliverio kelionės“ trečiojoje dalyje aprašoma skraidanti Laputos sala, kurios astronomai labai tiksliai nuspėję Marso palydovų skaičių ir orbitas.

Vertimai į lietuvių kalbą:

• Guliverio kelionės, 2002 1998, 1975 m.
• Kelionės į tolimas pasaulio šalis Lemuelio Guliverio, pradžioje chirurgo, o paskui kelių laivų kapitono, 1957 m.
• Gulivero kelionės į nežinomas šalis, 1924 m.
• Guliveris skraidančioje saloje, 2000 m.

Vikicitatos

 

Puslapis Vikicitatose –

Jonathan Swift