Jonas Virakas

1927 m. įstojo į Kauno meno mokyklą, kur mokėsi kartu su Liudviku Stroliu, Stasiu Ušinsku. Nutrūkus mokslams, 1929 m. įstojo į Karo mokyklą, kurią baigė 1930 m. (suteiktas karininko laipsnis).

Po mokyklos baigimo iki 1934 m. dirbo braižytoju pas architektą Vladimirą Dubeneckį. Nuo 1940 m. tęsė architektūros studijas Kauno dailės institute. 1941 m. jam išduotas Dekoratyvinės architektūros specialybės ir paišybos dalykų baigimo pažymėjimas, o 1943 m. suteiktas dekoratyvinės architektūros diplomuoto dailininko architekto vardas.

Nuo 1942 m. Kauno dailės institute dirbo ir pedagoginį darbą. Dėstė projektavimą ir architektūrinę braižybą, taip pat interjero projektavimą bei apipavidalinimą. Nuo 1944 m. ėjo Dekoratyvinės architektūros katedros dekano pareigas.

1945 m. sovietinio saugumo suimtas ir išsiųstas į Vorkutą. Ten iš kalėjimo perkeltas į lagerį, įdarbintas Vorkutos architektūros valdyboje architektu. Dirbdamas šioje valdyboje suprojektavo Vorkutos geležinkelio stotį, keletą kitų statinių. Pašlijus sveikatai sugrąžintas į Lietuvą. 1949 m. įsidarbino Kauno „Dailės“ kombinate architektu.^[1][2]

 

1942 m. laimėjo konkursą Rainių kankinių įamžinimui. 1990 m. pagal jo sukurtus ir žmonos išsaugotus eskizus buvo parengtas koplyčios Rainiuose projektas (arch. Algirdas Žebrauskas, pastatyta 1991 m.).

Dirbdamas Kauno „Dailės“ kombinate per daugiau nei tris dešimtmečius sukūrė nemažai vaistinių, civilinės metrikacijos skyrių, aktų salių, knygynų interjerų, daugeliui jų suprojektavo baldus, dekoratyvines apšvietimo armatūras. Sukūrė metalo ir odos dirbinių, suvenyrų, dekoratyvinių albumų, iliustravo knygų.

Išskirtiniais laikomi jo suprojektuoti kavinės „Tulpė“ bei Kauno centrinio knygyno interjerai. Kiti projektai: Žemės ūkio akademijos aktų salės baldai (1960 m.) ir rektoriaus kabineto interjeras (1970 m.). Kapsuko (1963 m.), Mažeikių (1972 m.), Radviliškio (1975 m.) santuokų rūmų interjerai, baldai, šviestuvai. Birštono, Kapsuko, Kėdainių knygynų (1945–1976 m.), Jurbarko, Kėdainių, Josvainių, Kauno vaistinių (1945–1972 m.), Kauno Ziberto šilko kombinato vestibiulio (1983 m.) interjerai.^[3]

Jo sukurtiems interjerams būdingas paprastumas, logiškas ir konstruktyvus erdvės suskaidymas, dekoratyvinių akcentų naudojimas. Interjeruose naudojo metalo plastiką, dekoratyvinę keramiką.