Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas

 

Pirmoji galia, kurią JAV konstitucija suteikia prezidentui, yra įstatymų vetavimo teisė. Pagal JAV Konstituciją, kiekvienas Kongreso išleistas įstatymas (prieš jam įsigaliojant) privalo būti pateiktas prezidentui. Gavęs įstatymo projektą, JAV prezidentas turi tris galimybes:

1. Pasirašyti įstatymo projektą. Pasirašius įstatymo projektą, jis oficialiai tampa įstatymu.
2. Vetuoti įstatymo projektą ir argumentuotai grąžinti jį pakartotinai svarstyti Kongresui. Kiekvienas iš Kongreso rūmų gali balsuoti ir atmesti prezidento veto – tam reikia, kad tam pritartų du trečdaliai tiek Senato, tiek ir Atstovų rūmų narių.
3. Nieko nedaryti. Šiuo atveju, prezidentas nei pasirašo, nei vetuoja įstatymą. Po 10 dienų galimos tokios baigtys:

• Jei Kongresas vis dar posėdžiauja, įstatymas įsigalioja oficialiai.
• Jei Kongreso posėdžiai atidėti, kas neleidžia atgal grąžinti įstatymo, įstatymas neįsigalioja. Tokia baigtis yra vadinama „kišeniniu veto”.

1996 metais Kongresas bandė sustiprinti prezidento veto galią. Kongreso išleistas įstatymas suteikė prezidentui teisę pasirašyti bet kurį papildomų išlaidų reikalaujantį įstatymo projektą, išbraukus tam tikrą įstatymo punktą, susijusį su išlaidomis. Kai prezidentas išbraukia tą punktą ir pasirašo įstatymą, Kongresas gali vėl svarstyti ir išleisti įstatymą kartu su prezidento išbrauktuoju punktu. Jei prezidentas vetuotų įstatymą, Kongresas galėtų atmesti veto remdamasis bendrąja tvarka. Tačiau toks įstatymas galiojo neilgai – iki kol JAV Aukščiausiasis teismas nepaskelbė, kad toks veto galios pakeitimas prieštarauja Konstitucijai.

 

Viena iš svarbiausių JAV prezidento pareigų yra vadovauti JAV ginkluotosioms pajėgoms. Nors prezidentas gali paskelbti karą tik pritarus Kongresui, jis tiesiogiai vadovauja kariuomenei ir yra atsakingas už karinės strategijos kūrimą.

Kongresas, remdamasis Karinių galių rezoliucija, privalo sankcionuoti bet kokį ilgesnį nei 60 dienų pajėgų dislokavimą. Be to, Kongresas kontroliuoja prezidento karinių galių vykdymą, tikrindamas karines išlaidas ir reglamentų laikymąsi.

JAV prezidentas taip pat vadovauja šalies užsienio politikai. Per JAV Valstybės ir gynybos departamentus, prezidentas yra atsakingas už amerikiečių apsaugą užsienyje ir užsienio piliečių apsaugą Jungtinėse Valstijose. Prezidentas sprendžia, ar pripažinti naujas valstybes ir vyriausybes, derasi dėl sutarčių su kitomis valstybėmis, kurios įsigalioja tik ratifikavus jas Senate (jei sutartims pritaria du trečdaliai senatorių).

Nors Konstitucijoje nenumatyta, prezidentai kartais gali sudaryti sutartį su užsienio valstybe ir be Kongreso pritarimo (angl. „executive agreements”).

JAV prezidentas yra aukščiausias JAV pareigūnas, turintis vykdomąją valdžią. Vykdomoji valdžia su prezidentu priešakyje yra atsakinga už skaidraus įstatymų vykdymo užtikrinimą. Kad galėtų įvykdyti šią pareigą, prezidentui suteikta 4 milijonų federalinės vykdomosios valdžios darbuotojų kontrolė.

Prezidentas paskiria daugelį vykdomosios valdžios pareigūnų. Prieš pradėdamas oficialiai eiti pareigas prezidentas pakeičia iki 6 000, o per savo kadenciją iki 8 000 pareigūnų. Ambasadoriai, Kabineto nariai ir kiti pareigūnai Senato daugumos pritarimu yra paskiriami prezidento. Paskyrimai atlikti Senato darbo pertraukos metu yra laikini ir galioja iki kitos Senato sesijos pabaigos.

Prezidento teisė atleisti federalinės vykdomosios valdžios pareigūnus ilgai buvo ginčytina politinė problema. Paprastai, prezidentas gali grynai savo nuožiūra pašalinti vykdomosios valdžios pareigūnus. Tačiau Kongresas remdamasis statutu gali apriboti prezidento įgaliojimus atleisti nepriklausomų kontrolės agentūrų komisarus ir tam tikrus vykdomosios valdžios pavaldinius.

Prezidentas turi galimybę vadovauti didžiajai daliai vykdomosios valdžios, leisdamas vykdomuosius įsakymus, pagrįstus federaliniu statutu ir vykdomąja valdžia, garantuota JAV Konstitucijoje. Tokie prezidento įsakymai turi įstatymo galią. Tačiau vykdomieji įsakymai gali būti peržiūrimi federaliniuose teismuose arba įstatyminiais statuto pakeitimais padaryti negaliojančiais.

Prezidentas taip pat turi teisę paskirti federalinius teisėjus, įskaitant JAV apeliacinio teismo ir JAV Aukščiausiojo teismo teisėjus. Tačiau visiems tokiems paskyrimams reikalingas Senato pritarimas. Senato pritarimo užsitikrinimas gali būti didele kliūtimi tiems prezidentus, kurie nori nukreipti teismo organų sistemą link kokios nors ideologinės pozicijos palaikymo. Paskirdamas JAV apygardos teismo teisėjus, prezidentas pagal ilgai galiojančią tradiciją dažnai turi gauti palaiminimą iš vyriausiojo senatoriaus, į kurio gimtosios valstijos apygardos teismą skiriamas teisėjas. Prezidentai taip pat gali suteikti malonę ir atidėti mirties bausmės vykdymą, bet tai dažnai daroma pačioje prezidento kadencijos pabaigoje.

 

Vykdomosios valdžios privilegijos leidžia prezidentui neinformuoti Kongreso ir federalinių teismų nacionalinio saugumo klausimais. Džordžas Vašingtonas pirmasis pasinaudoja šia privilegija, kai Kongresas paprašė pamatyti JAV generalinio prokuroro Džono Klėjaus užrašus iš nepopuliarių derybų dėl sutarties su Didžiąja Britanija. Nors nei Konstitucijoje, nei jokiame kitame įstatyme apie tokią privilegiją neužsimenama, Vašingtonas sukūrė precedentą tokios privilegijos sukūrimui. Kai Votergeito skandalo metu Ričardas Niksonas bandė pasinaudoti vykdomąja privilegija, kad Kongresui nebūtų perduoti pusiau slapti įrodymai, JAV Aukščiausiasis teismas paskelbė nutarimą, kuriame sakoma, kad prezidentas negali pasinaudoti vykdomąja privilegija tam, kad išvengtų baudžiamojo persekiojimo. Kai Bilas Klintonas bandė naudoti privilegiją Levinski skandalo atžvilgiu, JAV Aukščiausiasis teismas nusprendė, kad prezidentas negali naudoti privilegija norėdamas išvengti civilinių ieškinių. Šie atvejai suteikia precedentą tokios vykdomosios privilegijos teisėtumui, nors tikslios šios privilegijos naudojimo ribos nėra aiškiai apibrėžtos.

Nors prezidentas negali tiesiogiai leisti įstatymų, tačiau jis vaidina svarbų vaidmenį formuojant įstatymų leidimo politiką Jungtinėse Valstijose, ypač jei prezidento politinė partija sudaro daugumą vienuose arba abiejuose JAV Kongreso rūmuose. Nors įstatymų vykdomosios valdžios pareigūnams yra draudžiama tuo pat metu dirti Kongrese, ir atvirkščiai, tie įstatymų vykdomosios valdžios pareigūnai dažnai paveda senatoriams ir atstovų rūmų nariams už juos išleisti jų suprojektuotus įstatymų projektus. JAV prezidentas Konstitucijos jam suteiktu įgaliojimu daryti periodinius pranešimus Kongresui gali daryti įtaką įstatymų leidžiamajai valdžios šakai. Tie pranešimai gali būti rašytiniai arba žodiniai. Šiais laikais pranešimas pateikiamas Sąjungos padėties kalboje, kurioje prezidentas dažnai apibrėžia savo ateinančių metų įstatyminius pasiūlymus.

 

JAV Konstitucijos antrojo straipsnio pirmosios dalies penktajame skirsnyje nustatytos pagrindinės sąlygos, kurias privalo atitikti asmuo, kandidatuojantis į JAV prezidento postą. Prezidentas privalo:

• būti Jungtinėse Valstijose gimęs JAV pilietis; (Užsienyje gimę amerikiečiai, turėję JAV pilietybę JAV Konstitucijos priėmimo metu taip pat galėjo būti renkami į JAV prezidento postą, jei tik atitiko amžiaus cenzą ir gyvenimo trukmės Jungtinėse Valstijose reikalavimą. Tačiau ši išlyga dabar prarado savo realų galiojimą)
• būti mažiausiai 35 metų amžiaus;
• būti nuolatiniu Jungtinių Valstijų gyventoju mažiausiai 14 metų.

Asmuo, atitinkantis viršuje pateiktus reikalavimus, vis tiek negali būti renkamas į šį postą, jei jam taikytinos šios aplinkybės:

• Remiantis JAV Konstitucijos 22-ąja pataisa, nei vienas išrinkimo į JAV prezidento postą reikalavimus tenkinantis asmuo negali būti išrinktas į šį postą daugiau nei du kartus. Dvidešimt antroji pataisa taip pat nusako, kad jei bet koks pareigas tinkantis eiti asmuo, ėjo prezidento pareigas daugiau nei dvejus kadencijos metus, jis gali būti išrinktas tik vienai prezidento kadencijai. Mokslininkai nesutaria, ar bet kuris asmuo, nebegalintis būti išrinktas JAV prezidentu, gali būti išrinktas JAV viceprezidentu, remiantis reikalavimais nustatytais dvyliktoje JAV konstitucijos pataisoje.^[8]

• Pagal JAV Konstitucijos pirmojo straipsnio trečiosios dalies septintąjį skirsnį, asmeniui, apkaltos byloje pripažintam kaltu, Senatas gali atimti teisę būti renkamam į bet kokius federalinius postus, įskaitant ir JAV prezidento postą.^[9]

• Pagal keturioliktosios JAV konstitucijos pataisos trečiąją dalį, tinkančiam eiti prezidento pareigas asmeniui draudžiama būti renkamam į šį postą, jei tas asmuo buvo prisiekęs palaikyti JAV Konstituciją, bet vėliau maištavo prieš Jungtines Valstijas. Tačiau abiejų Kongreso rūmų nariai dviem trečdaliais balsų gali panaikinti šį draudimą.

Šiuolaikinės prezidento rinkiminės kampanijos prasideda dar prieš preliminarius rinkimus, kuriuos dvi didžiosios politinės partijos panaudoja, kad prieš nacionalines partijų kandidatų prezidento rinkimuose iškėlimo konvencijas būtų išsiaiškinti gali kandidatai. Partijų konvencijose sėkmingiausiai pasirodęs kandidatas yra oficialiai iškeliamas kaip tos partijos kandidatas į prezidentus. Paprastai, partijos kandidatas į prezidentus pasirenka kandidatą į viceprezidentus, kurį partijos konvencija patvirtina automatiškai.

Kandidatai dalyvauja visoje šalyje transliuojamuose politiniuose debatuose. Nors paprastai debatai vyksta tik tarp demokratų ir respublikonų partijos kandidatų, kiti kandidatai taip gali būti pakviesti juose dalyvauti, kaip, pavyzdžiui, į 1992 metų debatus buvo pakviestas Rosas Perotas. Kandidatai vykdo rinkiminę kampaniją visoje šalyje, išdėstydami savo nuomonę svarbiai klausimais, bandydami įtikinti rinkėjus balsuoti už juos. Šiais laikais partijų kandidatai rūpinasi savo pergale pakibusiose valstijose, kurias šie dažnai lanko ir rengia masiškesnes reklamines kampanijas.

 

Prezidentai Jungtinėse Valstijose yra renkami netiesioginiuose rinkimuose. Tam tikras skaičius rinkikų, kurie bendrai vadinami rinkikų kolegija, oficialiai išrenka prezidentą. Rinkimų dieną paprasti rinkėjai iš kiekvienos valstijos ir Kolumbijos apygardos balsuoja už šiuos rinkikus. Kiekvienai valstijai yra paskirtas atitinkamas rinkikų kolegijos narių skaičius, lygus tos valstijos delegacijos abiejuose Kongreso rūmuose dydžiui. Paprastai kandidatas, laimėjęs daugumą paprastų rinkėjų balsų kokioje nors valstijose, laimi ir visus rinkikų kolegijos narių balsus, priskirtus tai valstijai. Todėl dažnai išrinktasis prezidentas sužinomas kitą dieną po rinkimų, o rinkikų balsavimas yra simbolinis.

Rinkimus laimėję rinkikai, praėjus maždaug 6 savaitėms po rinkimų, gruodžio mėnesio pirmąjį pirmadienį po antrojo trečiadienio, susirenka balsuoti. Po to jie nusiunčia balsavimo rezultatus į Kongresą. Rinkikų kolegijos balsavimui pradžią duoda pareigas einantis viceprezidentas, savo kompetencijos ribose eidamas Senato prezidento pareigas, ir jungtinio JAV Kongreso posėdžio metu paskelbia, kas buvo išrinktas prezidentu.

Remiant JAV Konstitucijos 20-ąja pataisa, naujai išrinkto prezidento kadencija prasideda sausio 20 dienos vidurdienį. Ši data yra vadinama JAV prezidento inauguracijos diena, kuria pažymima JAV prezidento ir viceprezidento ketverių metų kadencijos pradžia. Prieš pradėdamas eiti pareigas, naujai išrinktas prezidentas, pagal JAV Konstituciją, privalo prisiekti, sakydamas šiuos žodžius:

Prezidentai, nors tai ir nėra privaloma, prisiekdami tradiciškai padeda kairę ranką ant Biblijos ir priesaikos gale prideda frazę „Ir tepadeda man Dievas!” Nors jokiuose įstatymuose neapibrėžta, kas turi prisaikdinti prezidentą, tai tradiciškai daro JAV vyriausiasis teisėjas.

 

Prezidento ir viceprezidento kadencijos trukmė – ketveri metai. Pirmasis JAV prezidentas Džordžas Vašingtonas sudarė neoficialų precedentą tarnauti tik dvi prezidento kadencijas. Iki 1940 metų šio precedento laikėsi visi prezidentai. Prieš Frankliną Ruzveltą prezidentų Uliso Granto ir Teodoro Ruzvelto rėmėjai bandė skatinti prezidentus siekti trečiosios kadencijos, tačiau visi tokie bandymai buvo nesėkmingi. 1940 metais F. Ruzveltas atsisakė siekti trečiosios kadencijos, tačiau jis leido savo partijai iškelti jo kandidatūrą. Galiausiai jis buvo išrinktas trečiajai kadencijai. 1941 metais JAV įsitraukė Antrąjį pasaulinį karą, kas privedė prie to, kad rinkėjai 1944 metais išrinko Ruzveltą ir ketvirtajai kadencijai.

Po karo, kaip atsakas į dviejų prezidento kadencijų tradicijos sulaužimą, buvo priimta 22-oji JAV Konstitucijos pataisa. Pataisa uždraudė bet kam būti išrinktam prezidentu daugiau nei du kartus, arba vieną kartą, jei koks nors asmuo ėjo daugiau nei pusę kito prezidento kadencijos. Haris Trumenas, kuris buvo prezidentas pataisos priėmimo metu ir buvo atleistas nuo pataisos apribojimų, prieš pasitraukdamas iš 1952 metų rinkimų, taip pat siekė trečiosios kadencijos (antros pilnos kadencijos).

Po šios pataisos priėmimo penki prezidentai ištarnavo pilnas dvi kadencijas: Dvaitas Eizenhaueris, Ronaldas Reiganas, Bilas Klintonas, Džordžas V. Bušas ir Barakas Obama. Džimis Karteris ir Džordžas H. Bušas siekė antrosios kadencijos, tačiau pralaimėjo rinkimuose. Ričardas Niksonas buvo išrinktas antrajai kadencijai, tačiau jis atsistatydino nepasibaigus šiai kadencijai. Lindonas Džonsonas buvo vienintelis prezidentas, kuriam pagal šią pataisą buvo galima eiti daugiau nei dvi kadencijas. Jis išėjo 18 mėnesių Džono Kenedžio antrosios kadencijos ir galėjo siekti dviejų pilnų kadencijų, tačiau jis atsisakė siekti antros pilnos kadencijos taip nustebindamas daugelį amerikiečių. Išėjęs likusius Niksono kadencijos 2 metus ir 5 mėnesius Džeraldas Fordas siekė pilnos kadencijos, bet jam nepavyko būti išrinktam.

• JAV prezidentų sąrašas
• JAV prezidento kabinetas
• JAV prezidento pareigų perėmimo linija

• Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento svetainė