Frygų kalba

Frygų kalba – mirusi indoeuropiečių kalba, vartota Mažojoje Azijoje gyvenusių frygų maždaug tarp VIII a. pr. m. e. ir V a. m. e. Nėra sutarta dėl šios kalbos priskyrimo kokiai nors indoeuropiečių kalbų atšakai – vieni tyrinėtojai ją linkę gretinti su graikų kalba, kiti – su italikų–keltų spėjama atšaka. Hipotetiškai priskiriama paleobalkanų kalboms.

Žinomi du frygų kalbos laikotarpiai – vienuose šaltiniuose aptinkama ~800 m. pr. m. e. ir vėliau naudota frygų kalba (paleofrygų), kituose – jau prasidėjus mūsų erai. Paleofrygų kalba buvo užrašoma iš finikiečių raidyno sudarytu raštu, o vėlesnioji frygų kalba jau naudojo graikų raštą. Frygų rašto šaltiniai rasti Frygijoje, Gordijuje, Bitinijoje, Pterijoje, Tianoje ir kt., o Mizijoje rasta atmaina laikoma frygų tarme arba atskira kalba.

Kiek galima atstatyti iš šaltinių, matoma, kad frygų kalba turėjo bent 4 linksnius, 3 gimines, 2 skaičius, veiksmažodžiai kaityti laikais, nuosakomis, rūšimis, asmenimis, skaičiais. Tiesa, nepavyko nustatyti nė vieno žodžio visos paradigmos.

Atkurta keli šimtai frygų žodžių, tačiau ne visų jų etimologija ir reikšmė nustatyta. Herodotas savo „Istorijoje“ pasakoja, kad Egipto faraonas Psamtikas I panorėjo sužinoti, kokia kalba pasaulyje seniausia. Jo paliepimu augintas kūdikis, prie kurio nebuvo kalbama. Jo pirmas ištartas žodis buvo bekos, kas frygiškai reiškia „duona“. Nuo tada faraonas frygų kalbą laikė pačia seniausia.