Friedrich Carl von Savigny

Savigny kilęs iš senos lotaringų dinastijos, kuriai vardą davė Savigny pilis netoli Charmes (Mosel slėnis). 13 metų neteko vieno iš tėvų. 1795 m. pradėjo teisės studijas Marburge (dėstytojai – Anton Bauer (1772–1843), Vokietijos baudžiamosios teisės reformos pionierius, Friedrich Weiss, puikus Viduramžių teisėtyros žinovas. Vėliau studijavo universitetuose Jenoje, Leipcige, Gėtingene, Halle (Halės-Vitenbergo-Martyno Liuterio universitete).

1800 m. sugrįžo į Marburgą, tais pačiais metais apgynė teisės disertaciją. Vėliau dėstė kaip privatdocentas (baudžiamoji teisė, pandektistika). Jo mokiniai buvo Broliai Grimai. 1803 m. išviešino savo žymųjį tyrimą „Valdymo teisė" (Das Recht des Besitzes) 1804 m. vedė Kunigunde Brentano, vadintą Gunda, Bettina von Arnim ir Clemens Brentano seserį. 1808 m. paskirtas ordinariniu profesoriumi romėnų civilinei teisei Landshute; dėstė tik 3 semestrus.

1810 m. Wilhelm von Humboldt dėka pakviestas į naujai įkurtą Berlyno Humboldto universitetą (Friedrich-Wilhelm - Universität Berlin), Romėnų teisės katedrą. Be tiriamosios ir administracinės veiklos Savinji buvo trečiasis rektorius (dirbo kartu su kitais 2) jo įsteigtoje (padedant Teisės fakultetui) Teismo sprendimų kolegijoje („Spruch-Collegium“). Tai buvo ekstraordinarinis teismas, kurio nuomonės galėjo klausti ordinariniai teismai. Be to Savigny kaip privatus mokytojas dėstė prūsų princui Friedrich Wilhelm IV romėnų, prūsų ir baudžiamąją teisę.

1814 m. paskelbė kaip atsaką į Anton Friedrich Justus Thibaut tezes „Apie visuotinės civilinės teisės Vokietijai būtinybę“ (Über die Notwendigkeit eines allgemeinen bürgerlichen Rechts für Deutschland) savo disputinę publikaciją „Apie mūsų laikų pašaukimą įstatymų leidybai bei teisės mokslui“ (Vom Beruf unserer Zeit für Gesetzgebung und Rechtswissenschaft). 1814 m. gimė jam sūnus Karl Friedrich von Savigny (vėlesnis diplomatas).

1815 m. Savinji pradėjo kartu su Karl Friedrich Eichhorn ir Johann Friedrich Ludwig Göschen leisti leidinį „Žurnalas istoriniam teisės mokslui“ (Zeitschrift für geschichtliche Rechtswissenschaft), tapusį Istorinės teisės mokyklos „ruporu“. 1815 m. išleido „Viduramžių romėnų teisės istorija“ I t., baigė leisti 1831 m.

1817 m. paskirtas Prūsijos teisingumo ministerijos valstybės (pa)tarėju, 1819 m. – Aukštesniojo tribunalo Reino provincijoms nariu, 1820 m. – Visuotinės Prūsijos žemės teisės revizijos komisijos nariu. 1835 m. pradėjo kurti veikalą „Šiandieninės romėnų teisės sistema“ (System des heutigen römischen Rechts); VIII tome išplėtojo kolizinės teisės principą, pagal kurį teisės santykiui taikytina teisė nustatytina pagal tai, „kur jis pagal savo tikrąją prigimtį turįs vietą“.

1842 m. baigė akademinę veiklą, kai buvo paskirtas Friedrich Wilhelm IV didžiuoju kancleriu, šiame poste buvo „Prūsijos ministras įstatymų leidybos revizijai“. 1848 m. revoliucijos metu atsistatydino.

1850 m. paskelbė „Įvairius raštus“ (Vermischte Schriften), 1853 m. kaip ankstesnio veikalo „Šiandieninės romėnų teisės sistema“ papildymą – "Prievolių teisę“.

• 1887 m. kovo 23 d. teisės filosofo vardu buvo pavadinta aikštė (Savignyplatz Vokietijos sostinėje, Berlin-Charlottenburg rajone (kerta Grolmannstraße, Knesebeckstraße, Carmerstraße, Kantstraße gatves). Jo vardu ( Savignyhaus, Savinji namai, rūmai) taip pat pavadinta Marburgo universiteto „teisinė seminarija“ (Juristische Seminar) – teisės fakulteto pastato vieta, kur yra profesorių kabinetai bei dekanatas.

• Joxe Azurmendi: Savigny: Volksgeist Zuzenbidearen historian In: Volksgeist. Herri gogoa, Elkar, Donostia 2007. ISBN 978-84-9783-404-9.
• Iris Denneler: Friedrich Karl von Savigny. Verlag Stapp, Berlin 1985, ISBN 3-87776-168-2.
• Matthias von Rosenberg: Friedrich Carl von Savigny (1779–1861) im Urteil seiner Zeit. Verlag Lang, Frankfurt am Main 2000, ISBN 3-631-35903-9.

Vikiteka: – vaizdinė ir garsinė medžiaga