Domicianas

Domicianas gimė Romoje politiko ir karo vado šeimoje. Gavo priviligijuotos senatorių klasės jaunuolio išsilavinimą. Studijavo retoriką ir literatūrą, išleido kelis kūrinius apie įstatymus ir valdymą. Biografijoje Svetonijus jį apibūdina kaip išsilavinusį, gražiai kalbantį jaunuolį. Priešingai nei vyresnis brolis Titas, Domicianas nedalyvavo tėvo žygiuose į Afrikos provincijas ir Judėją.

Per keturių imperatorių metus Domicianas laikėsi atsargios pozicijos iki tėvas buvo paskelbtas imperatoriumi. Domicianas buvo Flavijų šeimos atstovas senate, kol Vespasianas ir Titas atvyko į Romą. Su tėvo valdžios augimu Domicianas tapo drąsesniu.

70 m. jis privertė Domiciją Longiną išsiskirti, kad galėtų ją vesti. Domicija Longina buvo jaunesnė generolo Gnėjaus Domicijaus Korbulo, Nerono aukos, prisimenamo kaip geras vadas ir garbingas politikas, duktė. 71 m. jie susilaukė sūnaus, o 74 m. dukros, tačiau abu mirė jauni. Jų santuoka visiškai nepriminė tradicinės, nes Domicianas buvo pagarsėjęs mergišius.

Būdamas antruoju sūnumi, Domicianas buvo atleistas nuo atsakomybės. Jis kelis kartus buvo garbės konsulu ir dvasininku, bet ne imperium pareigūnu. Brolio Tito valdymo metu viskas išliko taip pat, nes niekas į jį nežiūrėjo kaip į būsimą imperatorių. Bet Domicianas turėjo savų planų. Kai Titas buvo bemirštąs, jis sugebėjo būti sveikinamu kaip imperatorius, nes gavo pretorijų sargybos paramą.

Domiciano valdymo pradžioje Romos ekonomika sustojo, o vėliau ir nusmuko, priversdama jį nuvertinti denarus (sidabrinė valiuta). Imperatorius įsakė pakelti mokesčius, dėl ko kilo didelis nepasitenkinimas. Domicianas daug pinigų investavo į Romos, vis dar jautusios didžiojo Romos gaisro 64 m. ir pilietinio karo 69 m. pasekmes, rekonstrukciją ir gražinimą. Apie 50 naujų pastatų buvo pastatyta ar restauruota, įskaitant Jupiterio šventyklą ant Kapitolijaus kalvos ir rūmus ant Palatino kalvos.

85 m. Domicianas save paskyrė cenzoriumi iki gyvos galvos. 83 m. jo paties santuoka dėl neištikimybės ir abipusių skandalų buvo ties iširimu. Tais pat metais Domicija Longina buvo pagauta su meilužiu Pariu. Jis buvo pasmerktas mirčiai, o Domiciano žmona ištremta po skubotų skyrybų. Kitais metais Imperatorius įsimylėjo dukterėčią Juliją Flaviją (Tito dukrą) ir, kaip pirmos santuokos atveju, pagrobė merginą atsikratydamas jos vyru. Julija Flavija mirė 91 m. aborto metu ir po to buvo sudievinta. Po to Domicija Longina buvo pakviesta atgal į rūmus, bet Domicianas su ja antrąkart nesusituokė.

Domiciano didžiausia aistra buvo menai ir žaidimai. Jis organizavo Kapitolijaus žaidynes 86 m. Kaip Olimpinės žaidynės, jos turėjo būti rengiamos kas ketverius metus. Žaidynių metu vyko atletų pasirodymai, žirgų lenktynės, iškalbos, muzikos ir vaidybos varžybos. Pats imperatorius rėmė dalyvių keliones iš visos imperijos ir dalino prizus. Jis labai mėgo gladiatorių kovas, įvedė moterų ir neūžaugų gladiatorių kovas.

Dėl mokymosi Romoje Domicianas neturėjo karo vado talento. Todėl jis apribojo Romos armijos iniciatyvas. Jo valdymo metais buvo surengti keli kariniai žygiai, ypač Dunojaus fronte prieš Decebalą, dakų karalių. Domicianas taip pat įkūrė Legio I Minervia (romėnų legionas) 82 m. kovoti su chatais.

Domiciano valdymo pabaigoje atsiskleidė žiauri jo asmenybė. Jo valdymo metais žydai ir krikščionys buvo itin persekiojami. Imperatorius įgijo paranojinę persekiojimo baimę, net liepė nužudyti kelis senatorius ir raitelius. Jis nemėgo aristokratų ir nebijojo to parodyti, atimdamas iš Senato bet kokią galią daryti įtaką jo sprendimams.

Domicianas buvo nužudytas 96 m. rugsėjo mėn. Sąmokslą suorganizavo jo priešai senate – Stefanas (mirusios Julijos Flavijos ūkvedys), pretorijų sargybos nariai ir Domicija Longina. Imperatorius tai įtarė. Pagal astrologines prognozes jis turėjo mirti vidurdienį. Tad jis visada buvo neramus tuo dienos metu. Paskutinę dieną jis buvo sutrikęs ir kelis kartus klausė berniuko kiek yra valandų. Berniukas, įtrauktas į sąmokslą, teigė, kad tuo metu buvo žymiai vėlesnis laikas. Atsipalaidavęs imperatorius nuėjo prie stalo pasirašyti kelis dekretus, kur Stefanas jam dūrė aštuonis kartus.

Domiciano įpėdinį – Nervą paskyrė Senatas. Tai pirmasis iš vadinamųjų penkių gerų imperatorių. Domicianui buvo įvestas vadinamasis Damnatio memoriae (atminties prakeiksmas – visų įrašų apie nusikaltusį žmogų ištrynimas) paprotys, pagal kurį buvo ištrinamas jo vardas iš visų įrašų. Daugelis Domiciano įpėdinio atvaizdų yra iš tiesų Domiciano. Atvaizdai buvo pakoreguoti įvedus damnatio.

Romos imperatorius
Anksčiau valdė: Titas	Domicianas (81–96) Flavijų dinastija	Vėliau valdė: Nerva
Straipsnių serijos apie Senovės Romą dalis