Džungarų chanatas

Džungarų chanatas buvo viena iš trijų galingų valstybių, kurias XVII a. pradžioje, nusilpus Keturių oiratų konfederacijai, sukūrė oiratų gentys. Iš Altajaus kalnų išvytos chorosų, choidų ir diorbetų gentys, vadovaujamos Charchulio, konsolidavo valdžią Džungarijos baseine, buvo pradėti vadinti džungarais, t. y. "rytiniu sparnu". Jie davė pavadinimą ir vėliau čia susikūrusiam chanatui. Džungarai sugebėjo sutramdyti priešus: mongolus rytuose ir kazachus vakaruose.

Tuo pat metu Guši chano vadovaujami oiratai chošutai Tibeto plynaukštėje įkūrė Chošutų chanatą. Su jo armija buvo išvykęs ir Charchulio sūnus Bataaras. Iš Dalailamos gavęs erdeni titulą, jis grįžo į Džungariją, o po tėvo mirties 1634 m. pasiskelbė pirmuoju džungarų chanu. Jam pavyko įvykdyti sėkmingus žygius į vakarus, t. y. į Kazachų chanatą. Tuo metu dalis chanato gyventojų migravo į vakarus, kur vėliau įkūrė Kalmukų chanatą.

 

Valdant Bataaro sūnui Sengei, chanate prasidėjo vidinės kovos dėl valdžios, kuriose dalyvavo ir chošutai. 1670 m. nužudžius Sengę, iš Tibeto grįžo jo brolis Galdanas, kuris sugrąžino valdžią į tvirtas rankas.

Galdano valdymas žymėjo didžiausią chanato suklestėjimą: jis užėmė musulmoniškas Tarimo baseino žemes pietuose, sutramdė kazachus ir užėmė Žetisu, o šiaurėje pajungė chakasus. Galiausiai jis sudarė sąjungą su Rusijos imperija, ir 1788 m. užkariavo ir mongolų chalchų teritorijas rytuose.

Galdano ekspansija kėlė grėsmę jaunai Čingų imperijai, kurią tuo metu valdė Kangsi. Todėl tarp dviejų valstybių 1787 m. prasidėjo Oiratų-mandžiūrų karai. Pirmasis karas 1796 m. baigėsi džungarams tragišku Džao Modo mūšiu, po kurio mirė Galdanas, o visos chalchų (Mongolijos) teritorijos perėjo Kinijai.

Naujas Džungarų valdovas Tsevang Rabtanas susitaikė su Mongolijos praradimu, bet savo dėmesį nukreipė į Tibetą. Jo brolio Tseren Dondupo vedama armija 1717 m. paėmė Lasą ir nužudė chošutų chaną Lasangą, taip baigdama Chošutų chanato egzistavimą. Kadangi džungarai nusiaubė miestą, persekiojo religiją ir žudė dvasininkus, jie neteko tibetiečių palaikymo, kurį turėjo chošutai. Todėl 1720 m. Kinijos armija buvo pasitikta kaip išgelbėtoja. Po pralaimėto mūšio džungarai turėjo atsitraukti iš Tibeto.

1745 m. mirus Galdan Tserenui, prasidėjo vidiniai kivirčai dėl valdžios, kuo sėkmingai pasinaudojo Čingų imperatorius Čianlongas. 1755 m. Kinijos armija užpuolė džungarų sostinę Kuldžą, ir po sėkmingo mūšio prisijungė chanato teritorijas. Keletas vietos diduomenės atstovų, pvz. Amursana, bandė priešintis kinų valdžiai, tačiau nesėkmingai.

Iš karto po nukariavimo džungarai buvo masiškai naikinami. Tyrėjų teigimu, iš maždaug 600 tūkst. džungarų maždaug 80 proc. buvo išžudyti arba mirė dėl ligų. Moterys ir vaikai buvo išskirstyti į mandžiūrų šeimas. Todėl prieš džiungarus vykdyta politika laikoma genocidu.^[1] Vietoj jų Džungarijos baseinas buvo apgyvendintas kinais, hujais, uigūrais ir kazachais.

Džungarų chanato teritorijos (Rytų Turkestanas) buvo inkorporuotos į Kinijos imperiją, o jų administracija reorganizuota.

Rytų Turkestano istorija
Džungarija | Tarimas | Turfanas
36 vakarų valstybės (Tocharai)
Siongnu	Han dinastija (Vakarų teritorijos)
Žoužanai Gaoče	Gaočangas, Šanšanas, Kučia, Jutianas, Šule, Janči
Tangų dinastija (Ansi, Beitingas)
Karlukų kaganatas
Uigūrai	Tibeto imperija
Karachanidų chanatas Karakitajų chanatas		Karachodža
Mongolų imperija
Čagatajaus ulusas
Keturi oiratai	Mogulistanas Mogulija
Džungarų chanatas
Čingų dinastija
II RTR	I RTR	Kinija
KLR (Sindziangas)

Visi Džungarijos chanai buvo tituluojami specifiniu titlulu chuntaiž (хунтайж), kuris kildinamas iš kinų kalbos titulo, reiškiančio "karūnos princą" (kin. 皇太子, pinyin: Huangtaizi).

• Charchulis iki 1634
• Bataaras (Эрдэнэбаатар) 1634–1656
• Sengė (Сэнгэ) 1656–1670
• Galdanas (Галдан Бошигт) 1670–1697
• Tsevang Rabtanas (Цэвээнравдан) 1697–1727
• Galdan Tserenas (Галданцэрэн) 1727-1745
• Tsevang Dordžė Namdžalis (Цэвээндоржнамжил) 1745-1750
• Lama Dordžė (Лхамдаржаа) 1750-1752
• Davačas (Даваач) 1753-1755