Džozefina Bachita

Šešerių metų Džozefiną Bakhitą pagrobė arabų vergų pirkliai ir ją 8 metus pardavinėjo El Obeido ir Chartumo turguose. Pagrobimo tragedija ir vergystė atėmė iš mergaitės bet kokią atmintį, dėl ko ji nebegalėjo prisiminti net savo tikro vardo. Vergų pirkliai ją pavadino bakhita, kas arabų kalboje reiškia 'laiminga'.

Vergystėje Džozefina Bachita patyrė, fizinį, ir psichologinį smurtą. Labiausiai vergystėje ją kankino esant osmanų armijos karininko žmonos verge. Ji liepė ją ir kitas savo verges „pažymėti“. Vergių kūną išraižė randais (skarifikacija). 114 atžymų krūtyse, rankose ir ant pilvo buvo įrėžtos aštriu peiliu, o vėliau į tuos pjūvius prikišdavo druskos.

Priešpaskutinis jos vergvaldys buvo Italijos vicekonsulas Callisto Legnani, kuris, 1885 m. į Italiją atvežtą Džiozefiną padovanojo savo draugo Augusto Michieli žmonai Turinai. Džiozefina turėjo auginti jų dukrą Miminą (Mimmina). 1888 m. Bachita ir Mimina buvo paliktos Kanosos seserų (Canossian Sisters) mokyklos bendrabutyje Venecijoje, nes Michielio žmona tuo metu turejo keliauti į Raudonosios jūros regioną.

Iš kelionės 1889 m. grįžusi Michieli norėjo atsiimti Džozefiną ir dukrą, bet Bachita atsisakė palikti mokyklą. Sinjora Michieli bandė priversti ją, bet mokyklos, kurią Bachita lankė vyresnybė pasiskundė valdžiai. Italijos teismas nutarė, kad Bachita niekada negalėjo būti vergė, kadangi Sudane vergovė buvo uždrausta dar prieš Džozefinai gimstant, o Italijos įstatymai vergijos išvis nepripažįsta. Tuo metu Bachita jau buvo pilnametė, todėl gali pati pasirinkti, ką gyvenime darys. Džozefina nutarė pasilikti su kanosietėmis.

1890 m. Džozefina buvo pakrikštyta. 1896 metais ji įstojo į vienuolyną ir tapo vienuole. 1902 m. buvo paskirta į Skijo (Schio) vienuolyną Vičencos provincijoje (Šiaurinė Italija), kur ji pragyveno didžiąją dalį savo gyvenimo. Iš Skijo ji buvo išvykusi tik 1935–1938 m., kai padėjo ruošti jaunas seseris darbui Afrikoje.

Per 45 gyvenimo Skijuje metus Džozefina dažniausiai dirbo vienuolyno durininke, todėl dažnai bendravo su vietine bendruomene. Jos švelnumas, raminantis balsas ir nuolatinė šypsena vietinių buvo gerai žinomi, Vinčencos gyventojai ją vadino la nostra madre moretta 'mūsų mažoji juodoji motina'. Jos patrauklumas ir šventumo reputacija buvo kanosiečių ordino įvertinti, jai buvo pasiūlyta paskelbti savo memuarus ir pasakoti apie savo gyvenimo patirtį. Tai ją išgarsino visoje Italijoje.

Paskutinius jos gyvenimo metus gadino skausmas ir ligos, bet ji liko linksma. Paskutinę gyvenimo dieną jos psichika kuriam laikui grįžo į jos vergovės metus, ir klejodama ji verkė, prašydama atlaisvinti jos grandines, kurios per sunkios. Džozefina mirė 1947 m. vasario 8 d.

Siūlymai ją kanonizuoti pasigirdo išsyk po jos mirties. Procedūros pradėtos 1959 m., praėjus 12 m. po mirties.
1978 m. gruodžio 1 d. Jonas Paulius II Džozefiną Bachitą paskelbė garbiąja (Venerabilis).
1992 m. gegužės 17 d. ji buvo paskelbta palaimintąja, vasario 8 d. paskelbta jos švente.
2000 m. spalio 1 d. ji paskelbta šventąja Džozefina Bachita.

Džozefina Bachita yra garbinama kaip šiuolaikinė Afrikos šventoji, glaudžiai susijusi su priespauda ir vergove. Jis paskelbta šventąja Sudano globėja.

• Paveikslas
• Anglų kalba apie Džozefiną Bachitą Vatikano svetainėje
• "Josephine Bakhita" in English Wikipedia