Charles Grey

 

Grėjus išsilavinimą įgijo Itone ir Kembridže. Būdamas 22 metų buvo išrinktas Nortamberlande į Parlamentą. Nuo 1786 m. būdamas Londone greitai pateko į liberalios vigų partijos lyderio Čarlzo Fokso, politiko ir rašytojo Ričardo Šeridano ir Velso princo įtakos ratą. Būdamas patrauklus ir šmaikštus, Grėjus netrukus tapo žinomas tarp aristokratų liberalų, oponavusių konservatyviai Viljamo Pito jaunesniojo vyriausybei. Paveiktas Prancūzijos revoliucijos idėjų, jis buvo vienas iš vigų jaunųjų aristokratų, 1792 m. įsteigusių Liaudies bičiulių draugiją (Society of the Friends of the People), kad paskatintų žemesniąją ir vidurinę visuomenės klases reikalauti parlamentinių reformų. Tuo metu tai buvo radikali veikla, lydima 1793 m. prasidėjusio karo su revoliucine Prancūzija, skilusios vigų partijos. Aistras kurstęs konfliktas su prancūzais, vyriausybės represijos, perdėtos Fokso simpatijos prancūzams privedė vigus prie neįgalios susikompromitavusios mažumos. Grėjaus 1797 m. parlamentinės reformos įstatymo projektas žlugo, ir jo vigų frakcija keleriems metams praktiškai buvo išjungta iš parlamentinės veiklos.

Grėjaus vedybos 1794 m. su Meri Posonby (Mary Elizabeth Ponsonby) iš garsaus Airijos liberalo šeimos sustiprino jo simpatijas katalikų emancipacijos atžvilgiu, tačiau susilpnino jo politinius siekius. Pasišventęs šeimai (susilaukė 15 vaikų), pasinėrė į namų rūpesčius. 1801 m. jo viengungis dėdė seras Henris užleido gausiai šeimai savo namą Nortamberlando pakrantėje, Hovike, už 4 valandų kelio nuo Londono. Dėl to jis vėluodavo nuvykti į parlamentinius posėdžius. Taip pat išblėso ir ir Grėjaus politinis ekstremizmas – jis jau kur kas švelniau nei jo lyderis kritikavo vyriausybę už karo su Prancūzija 1803 m. atnaujinimą.

Dėl simpatijų katalikams praradęs Nortamberlando vietą Parlamente, 1807 m. jis tapo Lordų rūmų nariu, dar labiau nutoldamas nuo politikos. 1810–1812 m. politiniuose debatuose, kuriuos pradėjo regentas Velso princas, Grėjus ir Grenvilis šaltai atmetė bet kokius pasiūlymus gauti mažiau nei visą valdžią. Baigiantis karui kabinetas atiteko Robert Banks Jenkinson, antrajam Liverpulio grafui, ilgam įsitaisiusiam valdžioje.

1815–1830 m. Grėjus daugiau globojo susiskaldžiusią vigų opoziciją, nei buvo jos lyderis. Jo manymu, Didžiosios Britanijos stabilumui pavojų kėlė ir reakcinga pokarinės vyriausybės politika, ir demokratinių reformų šalininkų reikalavimai. Gavęs valdžią Grėjus stengėsi bet kokia kaina prastumti 1831 m. reformų įstatymo projektą, dėl ko prarado net dalį savo šalininkų. Jis neįvertino abiejų Rūmų pozicijos, be to, pradėjo konfliktuoti su naujuoju karaliumi Vilhelmu IV, į kurį teko kreiptis dėl perų skaičiaus padidinimo, kad jų užtektų priimti įstatymui. Tačiau jis teisingai įvertino nuotaikas šalyje. Reikšmingas 1832 metų reformos aktas vainikavo senosios vigų partijos veiklą. Grėjaus kova dėl reformų baigėsi liberalų daugumos sugrįžimu į Bendruomenių rūmus 1833 m. Daugelis šalininkų tikėjosi ir tolesnių pokyčių bažnyčioje ir valstybėje. Tačiau naujus siekius lydėjo ginčai ir atsistatydinimai Grėjaus kabinete, todėl po poros metų jis pats pasitraukė iš politikos. Postą 1834 m. perėmė bendrapartietis William Lamb.

• Sąrašas:Jungtinės Karalystės premjerai
• Čarlzas Grėjus (britannica.com)
• Čarlzas Grėjus (nationalarchives.gov.uk)