Antanas Juozapavičius

1902 m. pradėjo lankyti liaudies mokyklą Rygoje, 1905 m. – Aleksandro gimnaziją, tačiau, baigęs penkias klases, iš jos pašalintas kaip „maištininkas“. Tartu įgijo provizoriaus specialybę, pagal kurią iki 1914 m. dirbo Rygos ir Tartu vaistinėse.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui savanoriu stojo į Rusijos imperijos kariuomenės 57-tą pulką Tverėje. Po poros mėnesių nusiųstas į karo mokyklą. Baigęs Maskvos praporščikų, 1916 m. ir Gatčinos kulkosvaidininkų mokyklą tapo karininku, grįžo į savo pulką. 1916 m. pabaigoje, kaip mokantį latvių kalbą, jo prašymu perkėlė į 6-ąjį Tukumo latvių pulką. Kautynėse su vokiečiais prie Rygos buvo sužeistas, gydėsi Rygoje. Už narsumą gavo Šv. Onos ketvirtojo laipsnio ordiną.

Išėjęs iš ligoninės dalyvavo 1917 m. birželio mėn. Smolenske susikūrusioje lietuvių karinių dalinių organizavimo komisijoje. 1917 m. lapkričio 26 d. Ypatingojo lietuvių bataliono 4-osios kuopos vadas, kurį laiką ėjo Atskirojo lietuvių bataliono vado pareigas. 1918 m. kovo 15 d. batalionas buvo išformuotas.

1918 m. birželio mėn. grįžo į Lietuvą. Nuo 1918 m. lapkričio 24 d. krašto apsaugos ministro Augustino Voldemaro adjutantas.^[1] Vėliau paskirtas į 1-ąjį pėstininkų pulką, kuris 1918 m. gruodžio 18 d. perdislokuotas iš Vilniaus į Alytų. 1919 m. vasario 3 d., kai buvo atšauktas pulko vadas Jonas Galvydis-Bykauskas ir su jo vadovavimo metodais nesutikęs karininkas Kazys Ladiga, laikinai paskirtas pulko vadu.

 

Žuvo Alytaus kautynių metu, savo 25-ojo gimtadienio rytą ant Alytaus tilto, pulkui traukiantis nuo puolančių Raudonosios armijos dalinių, kai sąjungininkai vokiečiai netikėtai paliko frontą.^[2] 1919 m. vasario 14 d. palaidotas Alytaus Šv. Liudviko bažnyčios šventoriuje. 1919 m. balandžio 28 d. iškilmingai perlaidotas Alytaus miesto kapinėse, prie Šv. Angelų sargų bažnyčios.

• 1922 m. vasario 13 d. Kauno miesto taryba nutarė Didžiąją gatvę Šančiuose pavadinti Karininko Antano Juozapavičiaus prospektu.
• 1922 m. rugpjūčio 20 d. Alytaus kapinėse iškilmingai atidengtas paminklas A. Juozapavičiui.
• 1922 m. gruodžio 8 d. (po mirties) apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu.
• 1926 m. apdovanotas (po mirties) Čekoslovakijos ordinu „Valečny kryž“.
• 1929 m. spalio 21 d. apdovanotas (po mirties) kūrėjo-savanorio medaliu.
• 1937 m. gruodžio 15 d. Alytuje atidarytas karininko Antano Juozapavičiaus tiltas per Nemuną.
• 1938 m. sausio 29 d. Alytuje atidaryti A. Juozapavičiaus vardu pavadinti Alytaus šaulių namai.
• 1945 m. Dainavos apygardos Dzūkų rinktinėje įkurta Karininko Antano Juozapavičiaus grupė.
• 1970 m. gruodžio 6 d. Klivlende (JAV) įsteigta šaulių kuopa pasivadino Karininko Antano Juozapavičiaus vardu.
• 1989 m. minint 70-ąsias A. Juozapavičiaus žuvimo metines prie jo vardu pavadinto tilto pastatytas atminimo kryžius (autorius kalvis Vytautas Jarutis). Iš naujo nuliedintos ir pašventintos naujos bareljefinės plokštės (skulptorius Vytautas Ledas, originalių plokščių autorius skulptorius Juozas Zikaras).
• Nuo 1989 m. kasmet Alytuje vyksta tradicinis Tarptautinis Lietuvos karininko Antano Juozapavičiaus atminimo dziudo turnyras.
• 1990 m. Juozapinės kalno papėdėje, netoli Medininkų pilies, pastatytas paminklinis akmuo su A. Juozapavičiaus žodžiais „Aš esu lietuvis. Tai yra mano garbė“.^[3]
• 1991 m. spalio 25 d. Alytaus miesto valdybos potvarkiu Alytaus apskrities šaulių rinktinei suteiktas karininko Antano Juozapavičiaus vardas.^[4]

• Petras Biržys. Karininkas Antanas Juozapavičius, 1923 m.
• Karolis Dineika. Lietuvos karžygys Antanas Juozapavičius, 1926 m.
• Karininkas Antanas Juozapavičius, 1894 02 13 – 1919 02 13 (sud. Jonas Aničas). – 2-asis papild. ir patais. leid. – Vilnius: LR krašto apsaugos ministerija, 2004. – 124 p.: iliustr. – ISBN 9986-738-58-X