Alepas

Miestas yra šiaurinėje Sirijos dalyje, tarp Oronto ir Eufrato, prie stepių upės Kueikės, šiaurės vakarinėje nederlingos aukštumos papėdėje. To paties pavadinimo prefektūra aplink miestą užima 16 000 km² teritoriją, kurioje gyvena 3,7 mln. gyventojų.

Alepas yra 120 km nuo Viduržemio jūros, 380 m aukštyje virš jūros lygio, 45 km į rytus nuo Sirijos-Turkijos sienos. Miestas yra supamas žemės ūkio naudmenų iš šiaurinės ir vakarinės pusės. Ten auginamos pistacijos ir alyvmedžiai. Rytuose nuo Alepo yra Sirijos dykuma.

Alepo klimatas artimas Viduržemio jūros klimatui. Tuo pačiu plokščiakalnis, ant kurio išsidėstęs miestas gerokai sumažina šildantį Viduržemio jūros poveikį žiemos mėnesiais, dėl to Alepo žiemos yra ženkliai šaltesnės nei kituose Viduržemio jūros regiono miestuose. Kai kuriais metais temperatūra gali nukristi iki -5 °C, retkarčiais iki -10 °C.

Mieste išvystyta tekstilės, odos, maisto pramonė.

Yra universitetas, miesto muziejus. Išlikę miesto citadelė (XII–XIII a.), miesto sienų ir vartų fragmentai (XIV–XVI a.), Didžioji mečetė (apie X amžių), XII–XIII a. medresės, XVI–XVII a. turgūs (prekybos kiemai) ir kt.

• Al-Ittihad SC Aleppo (futbolo klubas);
• Balandžio 7-osios stadionas; talpantis 12 tūkst. žiūrovų.

Pagal hetitų įrašus vietovė buvo užkariauta 1800 m. pr. m. e. Miestas išaugo į Jamchado karalystės sostinę iki amoritų dinastijos laikotarpio (apie 1600 m. pr. m. e.). Hetitų valdžioje miestas išliko iki maždaug 800 m. pr. m. e., kai jis pateko į Asirijos, o vėliau persų valdžią. 333 m. pr. m. e. miestą užėmė graikai ir Seleukas I Nikatorius pervadino jį Beroja. Miestas išliko graikų (seleukidų) rankose iki 64 m. pr. m. e., kai Siriją užkariavo romėnai. Vėliau tapo Bizantijos imperijos dalimi. Nuo 637 m. iki X a. miestas buvo arabų valdžioje. X a. sustiprėjus Bizantijos imperijai, miestas nuo 974 m. iki 987 m. vėl priklausė Bizantijai. 1098 ir 1124 m. miestą buvo apgulę kryžiuočiai, tačiau jo neužėmė. Miestas atiteko Saladinui, o vėliau, (1183 m.), Ajubidų dinastijai ir išliko arabų valdžioje, kol jį 1260 m. užėmė mongolai. 1317 m. miestas vėl pateko į arabų valdžią iki 1517 m., kai buvo prijungtas prie Osmanų imperijos. Tuo metu mieste gyveno 50 000 gyventojų. Miestas išliko Osmanų valdžioje iki jų imperijos žlugimo, tačiau buvo varginamas vidinių kovų, taip pat maro ir choleros epidemijų (1823 m.). 1901 m. gyventojų skaičius išaugo iki 125 000. 1906 m. Alepas geležinkeliu sujungtas su Damasku, o 1912 m. su Stambulu.

Miestas trumpai suklestėjo prancūzų kolonijinio valdymo metu, bet vėl nusmuko 1938–1939 m., priėmus sprendimą Antakiją (Antiochiją) atiduoti Turkijai.

Senasis ir naujasis Alepas labai skiriasi. Senoji dalis buvo apsupta 5 km ilgio siena su septyniais vartais. Viduramžių pilis yra ant iš dalies dirbtiniu būdu sukurto pylimo, 50 m virš miesto. Dabartinė išvaizda yra iš XIII a. statybos, tačiau 1822 m. stipriai apgriauta žemės drebėjimo.

Mieste yra daugybė mečečių. Didžiausios mečetės Al-Jami al-Kabir statyba pradėta Umajadų laikais. Kaip tradiciniame prekybos centre Alepe yra įspūdingų prekybos kiemų khan. Po Antrojo pasaulinio karo miestas iš esmės perstatytas naujai.