Abubakras ibn Umaras

Abubakras ibn Umaras (arab.: أبو بكر بن عمر, gimimo metai nežinomi, m. 1087 m.) – Almoravidų valdovas.

1056 m. Almoravidų religinis vadovas Abdalahas ibn Jasinas karinėms operacijoms vadovauti paskyrė Abubakrą ibn Umarą, o po Jasino mirties 1059 m. Abubakras tapo Almoravidų dinastijos valdovu. Jo vadovaujama armija 1057 m. užėmė pietų Maroko Sus regiono sostinę Tarudantą, po to pasuko į Atlaso kalnus ir centrinį Maroką. 1059 m. prasidėjo kovos su berberų genties Zenata.^[1] šaka – Beregvarais. Beregvarai labai priešinosi ir tik 1059 m. Abubakrui ibn Umarui Beregvarus pavyko nugalėti ir užimti jų sostinę Agmatą^[2] Jis vedė Beregvarų valdovo našlę Zeinabą^[3] (Zainab al-Nafzawiyya) ir pradėjo būsimos Maroko sostinės Marakešo statybas. Prasidėjus berberų neramumams Sacharoje, Abubakaras buvo priverstas grįžti atgal, kad atstatytų tvarką, o vadovavimą armijai 1061 m. pavedė sūnėnui Jusufui ibn Tašminui. Nusprendęs, kad Sacharoje jo žmonai Zeinabai bus sunku, išsiskyrė su ja ir patarė tekėti už Jusufo. Po berberų sukilimo numalšinimo, jis norėjo grįžti atgal į Maroką ir užimti sultono vietą, bet Jusufas ibn Tašminas nesutiko. Abubakro vardas iki jo mirties liko tik ant monetų. Abubakras ibn Umaras grįžo į Sacharą, čia jis buvo paskirtas Almoravidų atstovu. 1076 m. dalyvavo žygiuose į Ganą, o 1087 m. mirė.