Ūkininkų sąjunga

1919 m. gruodžio 28 d. įkūrė Lietuvos krikščionių demokratų veikėjai. 1919 m. turėjo 5 skyrius, 1925 m. – 380, 1927 m. – 124 skyrius. Steigė kooperatyvus, kooperatines pienines, vaisių ir linų perdirbimo, gyvulių kergimo, javų valymo punktus, žemės ūkio produktų supirkimo sandėlius, kūrė nedidelius bankus. sąjungos žinioje veikė jos įsteigtos ekonominės organizacijos: Centralinis ūkininkų bankas (1924–1930 m.), Lietuvos kooperatyvų centras (1926–1930 m.), Pieno sąjunga (1926–1928 m.), Lietuvos ūkininkų kooperatyvų sąjunga (1927–1928 m.).

Iš pradžių veikė pagal LKDP programą, 1923 m. pasiskelbė esanti savarankiška politinė partija, siekianti valdžios. Steigiamajame seime turėjo 18 atstovų, Pirmajame Seime – 12, Antrajame – 14, Trečiajame – 11 atstovų. Seimuose sudarė frakciją, kuri priklausė krikščionių demokratų blokui; šiam pralaimėjus Trečiojo Seimo rinkimus tapo opozicine partija. 1927–1930 m. daugelis A ekonominių organizacijų žlugo arba buvo sužlugdytos, kai atsisakė prisidėti prie tautininkų įtakos veikiamų koop. centrų. Nuo 1930 m. faktiškai neveikė, nors ir nebuvo uždaryta. 1940 m. birželio mėn. TSRS okupavus Lietuvą Liaudies vyriausybės uždaryta, daugelis vadovų įkalinta, ištremta. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje kai kurie ūkininkų sąjungos veikėjai pasitraukė į Vakarus, prisidėjo prie pasipriešinimo sovietinės okupacijos režimui organizacijų – Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto ir kitų veiklos.^[1] 1989 m. šiuo pavadinimu įsteigta Lietuvos ūkininkų sąjunga.

Leido laikraščius: „Ūkininkas“ (1918–1940 m.), „Gerovė“ (1928–1929 m.).

• Aleksandras Stulginskis – 1919–1922 m.
• Eliziejus Draugelis – 1922–1940 m.

Jonas Pranas Aleksa, Petras Butkus, Kazimieras Jokantas, Vincas Karoblis, Petras Karvelis, Feliksas Mikšys, Stasys Šilingas, Dionizas Trimakas.