Violončelė

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Violončelė

Violončelė iš priekio ir šono
Styginis instrumentas
Hornbostel–Sachs klasifikacija	321.322-71 (sudėtinis chordofonas, garsas išgaunamas stryku)
Išsivystė	apytiksliai 1660 m. iš bosinio smuiko
Garsų diapazonas
Susiję instrumentai
Smuikas – altas – kontrabosas

Violončelė – styginis instrumentas, strykinis chordofonas, turintis keturias stygas:C (do), G (sol), D (re) ir A (la).^[1] Violončelė, šnekamojoje kalboje vadinama čele, yra bosinis smuiko šeimos narys. XVII a. ištobulinti trys smuiko variantai, iš kurių vieno - Viola da Gamba, vėliau ir ištobulinta violončelė.

Grojama atsisėdus. Violončelė derinama kvintomis. Žmogus, grojantis violončele, vadinamas violončelininku arba violončelistu. Violončelės ilgis būna įvairus ir priklauso nuo jos modelio, tačiau standartinis ilgis - apie 75 cm. Violončelės pagal dydį skirstomos į:

1. vieno ketvirčio (1/4),
2. dviejų ketvirčių (2/4),
3. trijų ketvirčių (3/4),
4. pilnąją.

Natos violončelei dažniausiai rašomos boso arba tenoro raktuose.

Orkestruose violončelistai sėdi pačiame pakraštyje, dešinėje (žiūrint iš žiūrovo pozicijos), taigi violončelistai būna dirigento dešinėje. Kameriniame orkestre violončelių būna keletas – nuo trijų iki aštuonių, o simfoniniame orkestre – nuo aštuonių ir daugiau. Jų kiekis priklauso nuo to, kokio dydžio yra orkestras ir kiek muzikantų turi atlikti tam tikrą kūrinį. Šių instrumentų bosinis skambesys daugiausia naudojamas pritarimui, nors nemažai būna ir solinių vietų, tačiau orkestre violončelių, palyginti, yra nedaug (smuikų būna keliskart daugiau).

Pavadinimas „violončelė“ kilęs iš italų kalbos ir reiškia „didelė viola“. Violončele grojama orkestruose, styginių instrumentų kvartetuose, taip pat ir solo. Violončelėms parašyta daug sonatų ir koncertų. Nors violončele dažniausiai grojama klasikinė muzika, tačiau taip pat ja grojama pop, roko ir netgi metalo stiliaus muzika.

Žymiausi baroko kūriniai violončelei yra šešios Johano Sebastiano Bacho siuitos be akompanimento, klasicizmo eroje du Jozefo Haidno koncertai, romantizmo eroje Antoníno Dvořáko, Edvardo Elgaro koncertai, bei dvi Johaneso Bramso sonatos.

Pirmąją violončelę XVI a. pagamino italų meistras Andrea Amati. Žymiausi violončelių gamintojai:

1. Andrea Amati (1500–1577 m.)
2. Giuseppe Guarneri (1626–1698 m.)
3. Antonijus Stradivarijus (1644–1737 m.)

Šiomis dienomis senųjų meistrų, ypač Stradivarijaus, gamintos violončelės labai vertinamos dėl gero skambesio. Labai svarbu violončelę nulakuoti tinkamu laku, nes lakas lemia didelę dalį instrumento skambesio. Manoma, kad pagrindinė Stradivarijaus instrumentų paslaptis yra lakas, tačiau iki šiol nežinoma tiksli jo sudėtis.

Iki XX a. violončele grojo labai nedaug moterų, nes buvo nepadoru, neelegantiška ir nemoteriška instrumentą laikyti tarp kojų.

Violončele grojama daugeliu būdų, tačiau galima išskirti du populiariausius: arco ir pizzicato.

• Arco – griežimas stryku stygomis. Stryko valdymo technikos vadinamos štrichais, kaip, pavyzdžiui, legato, spicato, con legno, stacato ir t. t.
• Pizzicato – grojimas stygas užgaunant pirštais. Toks grojimo būdas naudojamas daug rečiau nei arco,dažniausiai orkestrinėje muzikoje.

Violončelė, kaip ir kiti smuiko šeimos instrumentai turi stryką. Violončelės strykas šiek tiek storesnis už smuiko stryką. Brangių strykų medinė stryko dalis gaminama iš medžio Caesalpinia echinata. Kokybiškesni strykai daromi iš tamsesnės ir tankesnės šio medžio branduolinės medienos (šio medžio ji angl. vadinama pernambuco), kiek prastesni – iš balanos medienos (o ši – angl. brasilwood). Branduolinė mediena elastingesnė, garso greitis joje didesnis, todėl ji strykui labiau tinka. Pastaruoju metu išpopuliarėjo strykai gaminami iš plastiko ar kitų medžiagų.

Stryko apatinė dalis pagaminta iš ašutų, arba kitaip - arklio uodegos plaukų. Prieš grodami violončelininkai ašutus sutepa iš sakų gaminama kanifolija. Kanifolija padidina sukibimą tarp ašutų ir stygos.

Kai kurie žymiausi pasaulio violončelininkai:

• Luigi Boccherini
• Karl Davidov
• Jacqueline du Pré
• Domenico Gabrielli
• David Geringas
• Georg Goltermann
• Danjulo Ishizaka
• Yo-Yo Ma
• Mstislavas Rostropovičius
• Apocalyptica
• Pablo Casals
• Misha Maisky
• Natalia Gutman

• Rimantas Armonas
• Saulius Bartulis
• Davidas Geringas (pasaulinio garso violončelininkas)
• Ramutė Kalnėnaitė
• Valentinas Kaplūnas
• Edmundas Kulikauskas
• Saulius Lipčius
• Silvija Sondeckienė
• Vytautas Sondeckis
• Albertas Šivickis
• Virginijus Tamulis
• Augustinas Vasiliauskas