Teisės norma

Teisės norma – kompetentingų asmenų (fizinių arba juridinių), organizacijų (pvz., valstybės, Bažnyčios, tarptautinės organizacijos) arba jų įgaliotų institucijų (pvz., valstybėje – parlamento) priimta, sankcionuota, formaliai apibrėžta privaloma taisyklė, kurios vykdymas garantuojamas santykio dalyvių poveikio mechanizmais (išoriniais arba vidiniais). Teisės norma yra socialinė norma, todėl teisė veikia kartu su kitais visuomenės reguliatoriais kaip religija, moralė, dorovė, etika ir kitais.

Teisės normas gali priimti ne tik valstybė, savivaldybė, bet ir pavieniai asmenys – tiek organizacijos kaip juridiniai asmenys – reglamentuoti vidaus santykius, išleidžiant tokius teisės aktus kaip nuostatai, įstatai), tiek ir atskiri individai. Pvz., darbdaviu gali būti fizinis asmuo; savo darbuotojams jis gali nustatyti darbo vidaus taisykles, tvarką, patvirtinti tai oficialiai kaip darbuotojams privalomas normas (taisykles); jei jos atitinka valstybės teisę, jomis gali būti remiamasi netgi valstybinėse institucijose (pvz., teisme).

Pagal teisės normų atliekamas funkcijas:

• Reguliacinė (reguliatyvinė) – nustato visuomeninių santykių dalyvių teises ir pareigas. Jomis įgyvendinama reguliacinė teisės funkcija. Reguliavimas – gan skirtingas, todėl normos skirstomos į šiuos porūšius:
  • Įpareigojanti norma – nustato pareigą atlikti ką nors arba aktyviai veikti (veikimą, pvz., mokėti mokesčius, atlikti karinę tarnybą), taip pat tam tikros rūšies neveikimą.
  • Draudžiamoji – nustato pasyvią pareigą – reikalauja susilaikyti, neatlikti tam tikrų draudžiamų veiksmų (pvz., draudžiama viešoje vietoje vartoti alkoholį).
  • Įgaliojamoji – suteikia teisę atlikti tam tikras teigiamas veikas (pvz., kandidatuoti rinkimuose).
• Sankcijas nustatanti (apsauginė) – ja saugomos reguliacinės normos, užtikrinamas įgyvendinimas. Skirta neteisėtiems poelgiams ir visada turi sankciją (numato valstybės poveikį už teisės pažeidimus (draudžiama vairuojant transporto priemonę viršyti greitį).
• Specializuota norma – reguliacinių ir sankcionuojančių normų išvestinė, todėl nesavarankiška.

Pagal vaidmenį:

• įtvirtinamoji norma fiksuoja tam tikrą visuomeninių santykių būseną (lietuvių kalba – valstybinė kalba).
• Definicinė – įtvirtina tam tikras sąvokas. Dažniausiai būna įstatymų pradžioje.
• Deklaratyvinė – įtvirtina normos funkcijas arba uždavinius (teisės aktų preambulėse).
• Kolizinė – reguliuoja tvarką, esant teisės normų kolizijai (susikirtimui, prieštaravimui). Nustato normos parinkimo ir taikymo tvarką, kai vieną ir tą patį visuomeninį santykį skirtingai reguliuoja skirtingos teisės normos.
• Operacinė (operatyvinė) – pratęsia normos galiojimo laiką, išplečia jų teritoriją arba padidina subjektų, kurių atžvilgiu taikomos normos, skaičių.

Pagal reguliuojamų visuomeninių santykių apimtį:

• Bendroji norma reguliuoja tam tikrą visuomeminių santykių rūšį (šeimos, darbo ir t. t.)
• Specialioji – reguliuoja tam visuomeninių santykių rūšies dalį (pirkimo – pardavimo, nuomos ir kt.).
• Išimtinė – nustato išimtį iš bendrųjų ar specialiųjų normų, reguliuojamų visuomeninių santykių (pvz., nuomos sutartis).
• Lokalinė – reguliuoja visuomeninius santykius, susidarančius atskirų socialinių junginių (įmonių, įstaigų, organizacijų) veikloje. Šios normos galioja kartu su bendrosiomos, specialiosiomis ir išimtinėmis normomis.
• Riboto galiojimo – galiojimą riboja valstybės teritorijos dalis arba reguliavimo objektas; galioja tik tam tikroje dalyje (mero įsakymai galioja tik konkrečiam miestui).

Pagal normų skyrimo subjektus:

• Įstatyminė norma įtvirtinta įstatymuose (LRK, Konstituciniuose įstatymuose, paprastuose įstatymuose)
• Poįstatyminė – išdėstyta poįstatyminiuose teisės aktuose (Prezidento dekretai, Vyriausybės nutarimai, ministrų įsakymai, savivaldybių tarybų sprendimai, savivaldybių merų ir apskričių viršininkų įsakymai).

Pagal veikimo laiką:

1. Nuolatinė norma – skirta ilgalaikiam galiojimui ir galioja tol, kol nėra pakeičiamos ar panaikinamos.
2. Laikinoji: galiojimo trukmė yra tiksliai ir aiškiai apibrėžta.
3. Ypatingoji pradeda veikti susidarius tam tikrai, ypatingai situacijai (nepaprastoji padėtis, karo padėtis ir pan.)

Pagal normos išreikštą skatinimą arba rekomendaciją:

• Rekomendacinė norma įtvirtina tam tikrus pasiūlymus, pageidavimus įvairioms institucijoms. Vienos rekomendacinės normos yra neprivalomos (gavus pasiūlymą, neprivaloma jį apsvarstyti ir į jį atsižvelgti), kitos rekomendacinės normos – privalomos, jas būtina bent jau apsvarstyti (pvz., Vyriausybės teikiama rekomendacija tobulinti mokesčių sistemą).

1. Skatinamoji norma – numato skatinimą už leidžiamo poelgio ar veikos įvykdymą. Vienais atvejais asmuo neturi teisės reikalauti, kad jam būtų pritaikyta skatinamoji norma (pvz., išgelbėjus skęstantįjį negali reikalauti Prezidento garbės rašto), o kitais atvejais galima reikalauti pritaikyti šią normą (pvz., darbo santykiuose). Skatinimas – materialinis, etinis, dvasinis. Skatinamųjų normų įtvirtinimas būdingas visose teisės šakose (baudžiamojoje teisėje, civilinėje ir kt.).

Teisės normų požymiai yra skirstomi į formaliuosius ir turininguosius.

1. Norminamasis pobūdis. Teisės norma nustato konkretaus visuomeninio santykio dalyviams elgesio taisyklę, t. y. dalyvių teises ir pareigas.
2. Formalusis apibrėžtumas. Teisės normos turi būti formaliai apibrėžtos („formaliai“ – teisės normos yra suformuluotos ir įtvirtintos oficaliuose teisės aktuose, „apibrėžtos“, t. y. turi būti konkrečiai suformuluota pati elgesio taisyklė.
3. Visuotinis privalomumas. Tam, kad teisės norma galėtų reguliuoti visuomeninius santykius tinkamai, ji turi būti vienodai privaloma visai visuomenei.
4. Visuotinio privalomumo garantai – abipusė nauda ir valstybės prievarta.
5. Sistemingumas. Normos egzistuoja ne kaip „mechaninė krūva", o turi veikti kaip organiška visuma ne tik teisinėje, bet ir socialinėje sistemoje, viena kitą papildyti, garantuoti.

Turiningieji požymiai išreiškia teisės normų vertybinius tikslus (Laisvė, lygybė, teisingumas ir t. t.). Formalieji požymiai žymi tą formą, kurią turi įgauti turiningieji, kad galėtų funkcionuoti praktiškai.

Nepaisant to, kad pati teisės norma savo struktūra nėra vienalytė. Ji sudaryta iš atskirų dalių, sudarančių bendrą normos sistemą. Taigi teisės normą sudaro šios trys dalys:

• hipotezė – teisės normos dalis, nurodanti faktines aplinkybes, kurioms atsiradus galioja teisės norma. Ja nurodomos sąlygos (gyvenimiškos aplinkybės), kurioms esant galima įgyvendinti poelgio taisykles – vykdyti, laikytis, taikyti šias taisykles. Pagal savo struktūrą hipotezės gali būti: santykinai apibrėžtos; visiškai apibrėžtos; absoliučiai apibrėžtos.
• dispozicija – pagrindinė ir privaloma teisės normos dalis, kurioje įtvirtinta elgesio taisyklė, subjektų teisės ir pareigos. Ja nurodoma pati elgesio taisyklė – veikimas ar neveikimas, kurią galioja atlikti teisės norma ir kuria privalo atlikti tie, kuriems norma yra adresuojama. Dispozicijų rūšys: visiškai ir santykinai apibrėžtosios, blanketinės.
• sankcija – teisės normos dalis, nurodanti poveikio priemones, taikomas, kai nesilaikoma teisės normų reikalavimų. Atsižvelgiant į poveikio rūšį, sankcijos gali būti: baudžiamosios, administracinės, drausminės ir turtinės.

Administracinės teisės normos gali būti skirstomos atsižvelgiant į skirtingus pagrindus ar kriterijus. Teisinėje literatūroje dažniausiai jos grupuojamos:

• pagal taikymo sferą. Taikytinos visoje valstybės teritorijoje. Dažniausiai priskiriamos teisės normos, nustatančios valstybės subjektų teisinę padėtį, valdymo organų formavimo forma bei kompetenciją.

• teisės normos, taikomos konkrečioje valstybės valdymo sferoje arba valstybės valdymo šakose:
  • teisės normos, veikiančios ūkio valdymo srityje. Tai yra finansai, transportas, turizmas, statistika, aplinkosauga, statyba, energetika – viskas, kas susiję su ūkiu.
  • teisės normos, veikiančios teisinėje socialinėje srityje. Tai teisės normos, tampriai susijusios su rekreacijos ir turizmo aplinka. Tai yra švietimas, mokslas, kultūra, socialinė apsauga, sportas. Tai yra nemažai sričių, kurios apima kelionės sudarymą.
  • teisės normos, veikiančios politinėje veikloje arba politinės administracijos sferoje: vidaus reikalų sferoje, teisingumo, valstybės reikalų, krašto apsaugos, užsienio sferose.

• normos, skirstomos pagal jų turinį:
  • materialinės;
  • procesinės;
  • nustato subjektų teisinę padėtį (teises ir pareigas);
  • nustato tvarką, pagal kurią įgyvendinamos materialinės teisės normos.

• pagal taikymo sferą:
  • bendrosios normos, kurios reguliuoja grupę vienarūšių santykių arba nustato tam tikrus bendrus reguliavimo pagrindus.
  • specialios normos, kurių paskirtis konkretizuoti bendrųjų normų taikymą, atsižvelgiant į visuomeninių santykių ypatumus.
  • ypatingosios normos. Jos taikomos tam tikrais išimtinais atvejais. Pvz., išorinių valstybės sienų uždarymas dėl epidemijos, draudimas importuoti tam tikrus daiktus ar produktus iš kitų valstybių.

• teisės normos, pagal subjektus:
  • į tas teisės normas, kurios nustato valdymų teisinę padėtį.
  • tarnautojų administracinį teisinį statusą nustatančios normos.
  • vietos savivaldos teisine padėtį nustatančios teisės normos.
  • teisės normos, nustatančios visuomeninių organizacijų teisinę padėtį valdymo sferoje.
  • tesės normos, nustatančios piliečių ir fizinių asmenų teisinį statusą.

• teisės normos, pagal teisinio poveikio subjektams pobūdį:
  • įpareigojančios teisės normos;
  • įgalinančios teisės normos;
  • draudžiamosios teisės normos;
  • rekomendacinės teisės normos.

Be nurodytų rūšių, administracinės teisės normos dar gali būti skatinamosios ir rekomendacinės. Skatinamose normose numatytos skatinamosios priemonės subjektams. Rekomendacinėse normose subjektams siūloma atlikti tam tikrus veiksmus. Jos nėra privalomos ir iš esmės taikomos nepavaldiems subjektams.

• Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2000.