Rekvizitas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Apie dokumentų rekvizitus skaityti čia.

Rekvizitas (lot. requisitum 'kas reikalinga, būtina') – teatro spektaklyje naudojamų daiktų, tiek tikrų, tiek butaforinių, visuma. Rekvizitas leidžia aktoriams ir žiūrovams įsijausti į spektaklyje vaizduojamą epochą ir situaciją. Rekvizitas naudojamas ir cirke, kinematografijoje.

Rekvizitu vadinami bet kokie daiktai, kuriuos vaidinimo metu dėvi, laiko rankose aktoriai. Apranga paprastai nėra laikoma rekvizitu.
Scenoje sienas, gamtos ir kitokį foną vaizduojantys objektai, baldai yra dekoracijų dalis. Jei daikto aktorius neliečia, jis yra dekoracijų dalis. Jei daiktą aktorius liečia pagal scenarijų, režisieriaus nurodymą ar savąjį vaidmens suvokimą, toks daiktas yra rekvizitas.

Rekvizitai paprastai skiriami nuo aktorių dėvimų kostiumų ir stambių objektų, kurie laikomi scenos dalimi (dekoracijomis). Tačiau šios ribos nėra griežtos. Pvz., aprangos dalykai (pvz., pirštinės, skrybėlė, diržas ir kt.), kurių aktorius nedėvi, o laiko rankose ar perduoda kitiems aktoriams, paprastai laikomas rekvizitu, o ne kostiumu, juos tvarko rekvizitu užsiimantys žmonės, o ne kostiumininkai. Jei scena vaizduoja batų krautuvę ar batsiuvio dirbtuvę, lentynose sudėta avalynė laikoma rekvizitu ar net dekoracijomis.

Spektaklių metu nešiojami, rankiniai rekvizito daiktai būna sudėti užkulisiuose ant specialaus rekvizito stalo. Tarp vaidinimų rekvizitas saugomas rekvizito sandėliukuose.

Renesanso laikais mažos aktorių trupės keliaudavo po Europą. Šios trupės paprastai būdavo savotiški kooperatyvai, jų nariai suvienydavo turimus išteklius ir dalindavosi pajamas. Daugelis aktorių pagal vaidmenis turėdavo savus kostiumus, tuo tarpu ypatingi, rankose laikomi daiktai – sceniniai ginklai, baldai ir kt., – buvo laikomi trupės nuosavybe.
Pirmieji žinomi rekvizito dalykai yra Senovės Graikijos teatre naudotos kaukės Onkoi, kurios šiandien laikomos teatro simboliu.

Rekvizito sąvoka iš teatro, kur rekvizitas naudojamas „gyvuose vaidinimuose“, buvo perkelta į kitas artimas meno formas – cirką, kinematografą, televizijos šou, muzikinius koncertus, skaitovų pasirodymus ir pan.

Šiais laikais rekvizitas įgijo papildomų funkcijų. Populiarėjant kai kuriems filmams atsirado atskira ekonomikos šaka – prekyba tikrais filmų rekvizito objektais ar jų kopijomis. Aukcionuose po filmų premjerų tikrasis rekvizitas internetiniuose ar gyvuose aukcionuose gali būti parduotas už dideles sumas. Tokiuose aukcionuose surinkti pinigai gali būti panaudoti labdarai.

Daugelis rekvizito daiktų yra patys paprasčiausi daiktai, jie žiūrovams turi atrodyti tikri. Kartais rekvizito daiktai būna specialiai paruošti ar pagaminti, kad filmuojant ryškiai apšviesti atrodytų išraiškingesni. Dažnai gaminami butaforiniai objektai, kurie būna pigesni, patogesni naudoti (pvz., lengvesni), saugūs.

Pvz.:

• Rekvizitiniai ginklai būna skirtingi:
  • Butaforiniai ginklai – lengvesni, bukais ašmenimis, šaunamieji – negalintys šaudyti, nes neturi šaudymo mechanizmo ir kitų šaudymui būtinų dalių. Peiliai, durtuvai, buožės ir panašūs ginklai dažnai būna plastikiniai, o dalys, kurios turi būti metalinės, gali būti metalizuotos.
  • „Nukenksminti“ ginklai – gali būti naudojami kai kurie realūs šaltieji ar šaulių ginklai, bet tokiu atveju jie padaromi saugūs. Atbukinami ašmenys, užkemšami vamzdžiai, vamzdžiuose pragręžiamos skylės, pašalinami skiltuvai ir pan.
  • Labai retai naudojami tikri šaulių ginklai su tuščiais šoviniais be kulkų. Tokiais atvejais juos prižiūri aukštos kvalifikacijos specialistai – policininkai, kariškiai ginklininkai. Šūvis tuščiu šoviniu iš mažo nuotolio (pvz., įrėmus vamzdį) gali būti mirtinas.
• Butaforinis maišas gali turėti vieną šoną taip suformuotą, kad jis atrodo prikrautas, o jo vidus tuščias ar prikrautas ko nors mažo tankio.
• Lūžtantis ir dūžtantis rekvizitas daromas iš specialių medžiagų, kurios lengvai lūžta/dūžta, bet nesudaro žeidžiančių šukių ir pan. dalių. Mediniai baldai laužymui daromi iš balzos – lengvos ir minkštos medienos. Stiklinių indų daužymui imitacijas daro iš vadinamojo cukrinio stiklo (stiklo imitacija iš kristalizuoto cukraus) ar panašių tikroviškai atrodančių ir dūžtančių, bet nepavojingų medžiagų.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.